Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

VI Velykų sekmadienis, A (Jn 14, 15-21) (2020-05-17)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija


 

 Mieli broliai ir sesės Kristuje, dar vis gyvename Velykų džiaugsmu, nors šiame laike tenka šiek tiek paliūdėti. Todėl ypatingai guodžiantys ir nuraminantys Kristaus atsisveikinimo žodžiai per Paskutiniąją vakarienę. Jis tėviškai ir šiltai kreipiasi į mokinius: „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis“ (Jn13, 33). „Tegul neišsigąsta Jūsų širdys! Tikėkite Dievą – tikėkite ir mane!“(Jn 14, 1).

Šiandien išgirdome keletą pažadų. Pirmiausia Jėzus pažadėjo: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, Tiesos Dvasią“(Jn 14, 15-17a). Taigi, Jėzus prašo Jį mylėti. Jei pamenate, Atsisveikinimo kalbos pradžioje Jėzus pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13,34). Dabar Jėzus meilę sieja su klusnumu. Mylėti Jėzų, vadinasi laikytis Jo įsakymų ir įsiklausyti į Jo žodžius.

Mes visi puikiai žinome, kad kai ką nors mylime, tai nujaučiame, kas mylimam žmogui patinka. Be jokios prievartos atsišaukiame į jo valią, dedame visas pastangas, kad padaryti jį laimingu. Argi Jėzus, kurio meilė mums nuvedė Jį iki kryžiaus mirties, nevertas ištikimos, paklusnios meilės!?

Mielieji, Jėzus visada buvo, yra ir bus Dievas, tačiau 33 metus Jis gyveno žemėje ne kaip Dievas, bet kaip žmogus, kaip tobulas žmogus. Būdamas žmogus Jis puoselėjo dvasinį gyvenimą, visiškai priklausydamas nuo Tėvo. Jis nuolat pabrėždavo: „Iš savęs aš nieko negaliu daryti“ (Jn 5, 30). „Nes aš kalbėjau ne iš savęs, - Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką skelbti“ (Jn 12, 49). Jėzus niekada neneigė savo dieviškumo, tačiau gyveno žemėje taip, kaip Dievas norėtų, kad gyventų kiekvienas žmogus: tikėjimu, visiškai priklausydami nuo Dievo. Šito mus moko Tiesos Dvasia, kuri guodžia ne iš išorės, ne iš tolo, bet būdama su mumis, mumyse, nes Jėzus pasakė jog pasaulis jos „neįstengs priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14,17).

Kitas pažadas, kurį šiandien išgirdome: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais,  ateisiu pas jus“(Jn 14, 18). Jėzus žinojo, kad mokiniai pasijus vieniši, išsigandę, apleisti ir iš nevilties išsilakstys, kai pamatys savo Mokytoją kankinamą ir kalamą prie kryžiaus. Todėl ramindamas Jėzus iš anksto sako: „Aš ateisiu pas jus!“ Prisikėlęs Jėzus ir pasirodęs mokiniams, tarė: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Tai paskutinioji Evangelijos pagal Matą eilutė.

Šiandien išgirskime ir mums tariamus šiuos žodžius. Jėzus mato ir žino kaip mes jaučiamės. Jis kupinas meilės ir gailestingumo trokšta mums padėti atgauti širdies ramybę. Šios dienos Evangelija prasidėjo Jėzaus ištartais žodžiais: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“ ir baigėsi: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ (Jn 14, 21).

Taigi, svarbiausia meilė, kurios pagrindas – laikytis Jėzaus įsakymų. Svarbiausias jų taip pat susietas su meile. Į Įstatymo žinovo klausimą: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36), Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10,27). Jėzus pirmas parodė meilės ir gailestingumo pavyzdį. Ir mes esame kviečiami gyventi taip, kaip gyveno Jėzus: mylėti Dievą, priklausyti nuo Dievo ir paklusti Dievui. Tik taip gyvendami patirsime gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą, kurį mums skyrė Dievas. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015