Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien mes kartu su visa Katalikų Bažnyčia švenčiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žengimą į savo dangiškojo Tėvo namus.

Pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų knygos apaštalas Lukas liudija: „Po savo kančios jis mokiniams pateikė daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę“(Apd 1, 3).

Evangelistas Matas paskutiniame skyriuje, kurį girdėjome, rašo, jog „Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 16-17). Prieš tai Matas aprašo moterų susitikimą su Prisikėlusiuoju Jėzumi. Moterys, pamačiusios Jį „prisiartino ir puolusios žemėn apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys““(Mt 28, 9-10). Štai kodėl vienuolika nuvyko į Galilėją. Jie pakluso moterų liudijimui ir turėjo būti tikri, kad čia sutiks mylimą Mokytoją. Tačiau vis dar „kai kurie abejojo“. Tiesa evangelistas Matas nerašo, kad iki to mokiniai buvo susitikę Prisikėlusį Jėzų, kaip tai padarė evangelistas Lukas. Galbūt todėl kai kurie nepažino ir suabejojo.

Mielieji, argi mūsų širdyje, kai ją kamuoja liūdesys ir nerimas, nekyla abejonė? Argi didelis sielvartas neaptemdo mūsų protą ir mes nebematome To, kuris visada su meile žvelgia į mus ir tiesia pagalbos ranką? Iš tiesų mokiniai buvo didžioje neviltyje ir jiems sunku buvo patikėti tuo, kad prieš juos stovi prisikėlęs Jėzus. Matydamas kai kuriuos abejojančius, Jėzus nepriekaištauja, bet prabyla: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje (...). Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“(Mt 28, 18. 20). Tas pasilikimas iki pasaulio pabaigos liudija Jėzaus buvimą visoje žemėje ir visais laikais. Koks paguodžiantis pažadas! Koks džiaugsmas žinoti: „Jis mūsų nepaliko! Jis yra čia ir dabar, ir per amžius ne tik savo Bažnyčioje, bet ir su kiekvienu iš mūsų asmeniškai.“ Jėzus ne tik pažadėjo likti su mumis, bet taip pat įpareigojo: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“(Mt 28, 19-20). Iš Evangelijų žinome, kad mokiniai ne iš karto ėmė vykdyti Jėzaus nurodymą.

Iki Sekminių „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“(Apd1, 14). Tik, kai ant jų nusileido Šventoji Dvasia, jie tapo drąsiais, bebaimiais Kristaus prisikėlimo liudytojais, Jo Evangelijos skelbėjais. Prisiminkime, kokiu sunkiu Romos okupacijos metu jie gyveno, be to žydų tradicinio tikėjimo vadai, aukštieji kunigai juos persekiojo, kankino, žudė. Argi ir mūsų krašto tikintieji nepatyrė tą patį likimą, kai Lietuvą valdė viena galingiausių bedievių valstybių? Argi ne Viešpaties malonės ir galios dėka, komunizmas nepajėgė išrauti iš mūsų širdžių krikščioniškų šaknų? Argi ne Jo malonės dėka stebuklingu būdu atgavome laisvę?

Viso to esame liudytojai ir šį liudijimą privalome perduoti tiems, kurie gimė laisvoje Lietuvoje ir daugelis šito nevertina. Per Krikštą mes visi gavome Šventąją Dvasią, todėl nuoširdžia malda jos prašykime, kad sustiprintų mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu, kad sugebėtume ne tik perteikti kitiems Kristaus mokymą, bet ir savo pavyzdžiu padėtume užmegzti su Juo asmeninį ryšį. Niekada nepamirškime, kad žemiškoje kelionėje mus visada lydi ir mums padeda Kristus. Amen.