Mieli ir brangūs tikintieji, ką tik girdėta Evangelija pagal Joną visada skaitoma antrąjį Velykų, Dievo Gailestingumo sekmadienį. Šiandien išgirdome ne visą, o tik jos dalį. Ką Bažnyčia šiuo Evangelijos epizodu nori pasakyti mums, kai švenčiame Sekmines, išsipildymą Kristaus pažado – atsiųsti Globėją, Šventąją Dvasią, kuri visko išmokys ir viską primins, ką esu jums pasakęs (žr. Jn14, 26)?

Manau tam, kad Dievo malonė ir gailestingumas apsireikštų mumyse vaisingai. Tam reikalinga malda ir Šv. Raštas taip, kaip reikalinga kasdieninė duona gyvybei palaikyti ir vanduo troškuliui numalšinti. Apaštalas Paulius tvirtina, kad tai neįmanoma, jei nepatirsime Šventosios Dvasios malonės dovanų.

Antrajame skaitinyje girdėjome: „Ir nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“( 1 Kor 12, 3b). Toliau apaštalas Paulius rašo, jog yra skirtingų malonės dovanų, skirtingų tarnavimų ir skirtingų veiksmų, tačiau yra tas pats Viešpats, kuris veikia visame kame (žr. 1Kor 12, 4-6). Tačiau apaštalas tvirtina, jog „kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui“ (1Kor 12, 7). Taigi, Dievo Dvasia dalija dovanas ne tam, kad jas naudotume saviems interesams. Jos yra bendruomeninio pobūdžio.

Šventoji Dvasia valdo dovanų panaudojimą ir paskirstymą: tau suteikia tai, ko reikia man, o man duoda tai, ko reikia tau. Jei noriu nešti tikrą, išliekantį vaisių, dvasinė dovana, kurią turiu gavęs, turi būti Dvasios, o ne mano paties valdoma. Kaip to pasiekti? Sekime apaštalų pavyzdžiu. Prisiminkime jų gyvenimą po Kristaus Prisikėlimo ir Įžengimo į Dangų. Pereitą sekmadienį ištrauka iš Apaštalų darbų knygos bylojo, jog mokiniai po Viešpaties Žengimo dangun, dar vis apimti baimės ir nežinios, susirinko aukštutiniame kambaryje. „Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“(Apd1, 14).

Šiandien išgirdome apie tolimesnius įvykius: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios“(Apd 2, 1-4). Taip regimai išsipildė Kristaus pažadas, kurį prieš žengdamas į Dangų Jis mokiniams pažadėjo: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių”(Apd 1, 8). Iš tiesų, kai ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia, jie gavo kalbos dovaną, išėjo į gatves ir ėmė drąsiai skelbti „didingus Dievo darbus“. Taigi apaštalai ištvermingai meldėsi, o apdovanoti Šventąja Dvasia, neužsidarė savyje, o išėjo į gatves ir dalijosi patirtu džiaugsmu.

Šiandien Jėzus vėl taria: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“(Jn20, 21). Šiandien mes kviečiami išgyventi Šventosios Dvasios išsiliejimą ir išgirsti Jėzaus kvietimą: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“(Jn 20, 22-23). Taigi kiekvienas mūsų siunčiamas Jėzaus vardu nešti pasauliui ramybę, džiaugsmą, nuodėmių atleidimą. Amen.