Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien, Švenčiausios Trejybės sekmadienį, mes kviečiami atverti savo širdis džiaugsmui dėl tikėjimo į visagalį Tėvą, vienatinį Jo Sūnų Jėzų Kristų ir gyvybę teikiančią Šventąją Dvasią. Senojo Testamento knygose neaptinkame aiškaus liudijimo apie triasmenį Dievą.

Tik Naujajame Testamente nuo pat pirmųjų puslapių susiduriame su Švč. Trejybės asmenimis. Dar Kristus nebuvo užgimęs, o Viešpaties angelas apreiškė Marijai, kad ji būsianti Dievo Motina: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus” (Lk 1, 31–32).

Čia pirmą kartą mums atskleidžiama, kad Dievas turi Sūnų, kuris iš Marijos gaus savo žmogiškąją prigimtį. Kai Marija sumišusi klausia, kaip tai įvyks, angelas ją nuramino: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu, todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo sūnumi” (Lk 1, 35).

Šiame Dievo angelo pasveikinime ne tik atsiskleidžia įsikūnijimo slėpinys, bet ir išvardijami visi trys Švenčiausiosios Trejybės asmenys: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia. Antrą kartą su Švenčiausiąja Trejybe susiduriame per Jėzaus krikštą. Evangelistas Lukas mums liudija: „Kai visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“” (Lk 3, 21–22).

Taigi šiame pirmajame viešame Jėzaus pasirodyme tautai, vėl dalyvauja visa Švenčiausioji Trejybė. Pagaliau, prieš palikdamas šį pasaulį, Jėzus apaštalams dar kartą primena Triasmenį Dievą: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios” (Mt 28, 19).

Nuo pat pirmųjų dienų krikščionims Švč. Trejybės tiesa yra laikoma kertine tikėjimo tiesa. Šv. Augustinas rašo: „Perskaičiau visus raštus, kuriuos galėjau, ir jie visi liudija tą pačią, paveldėtą iš apaštalų, tiesą, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienodi dievyste”. Šventoji Dvasia yra ryšys, jungiantis Tėvą ir Sūnų. Asmuo, išreiškiantis abipusę jų meilę. Kartais mums kyla klausimas, į kurį asmenį labiau turėčiau kreipti savo pamaldumą? Atsakymas yra vienas: visi trys asmenys yra pasirengę atsiliepti atpirktam žmogui. Pamaldumas vienam ar kitam asmeniui gali priklausyti ir nuo amžiaus, ir nuo pašaukimo, ir kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, jaunuolis turi gerą tėvą, kurį myli ir gerbia, kuriam gali patikėti visas paslaptis. Tuomet savaime aišku, kad jis jaus didesnį pamaldumą dangiškajam Tėvui.

Šiandien Evangelijoje girdėjome: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn 3,16). Todėl daugelis krikščionių pritartų apaštalui Pauliui: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20).

Įžymus Lietuvos filosofas, pedagogas Stasys Šalkauskis jautė didelį pasitikėjimą Šventąja Dvasia. Jis manė, kad Šventosios Dvasios globa ir parama ypač reikalinga mūsų dienų žmogui, ieškančiam sau dvasinės atramos. Mielieji, visiškai nesvarbu, prie kurio Švč. Trejybės asmens besiglaustume, mes visada artėtume prie visų trijų asmenų – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, nes jie visi yra viena.

Man labai gražu, kai bažnytinė šventė sutampa su pasaulietine švente, ypač brangia šeimai – Tėvo diena. Nėra tokio žmogaus, kuris mums būtų svarbesnis už mūsų tėvus. Pirmomis gyvenimo akimirkomis mama yra svarbiausias asmuo, po to prisideda ir tėtis. Jie įtakoja visą mūsų gyvenimą kur kas labiau nei bet kuris kitas asmuo.

Šiandien švenčiant Tėvo dieną, mokymas apie Švč. Trejybę paaiškina ne tik mūsų tikėjimo esmę, bet ir tai, kokie turi būti santykiai mažiausioje bendruomenės ląstelėje – šeimoje. Šiais laikais daug kalbama apie galimus šeimos modelius. Mums, krikščionims, neturi kilti jokių klausimų. Mes turime pavyzdį – Šventąją Šeimą. Kaip Dievo Sūnų, Jo žemiškąją Motiną Mariją ir Šv. Juozapą jungia dieviškasis ryšys, taip ir bet kuri šeima turi atspindėti Šventosios Šeimos santykį, kuriuo pagrindu yra sukurta. Labai svarbu, kad tėvas būtų ne vien socialinių garantijų kūrėjas, bet savo vaikui turi būti toks, kaip pirmasis Trejybės asmuo Tėvas yra antrajam asmeniui Jėzui, o vaikas – kaip antrasis Trejybės asmuo pirmajam. Šiuos santykius vainikuoja meilė, kurią dovanoja Šventoji Dvasia.

Mieli ir brangūs tėveliai, seneliai ir visi čia susirinkusieji, kartu su apaštalu Pauliumi kviečiu: „Džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis. (...). Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13,11.13). Amen.