Mieli tikintieji, šiandien Evangelija pagal Matą atveda mus prie Galilėjos ežero. Čia prie Jėzaus „susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais“(Mt 13, 1-3). Jėzaus sekėjai daugumoje buvo paprasti žmonės, todėl Jėzus jiems dažniausiai kalbėjo palyginimais, kurie buvo susieti su kasdieniniu gyvenimu, kuris besiklausantiems buvo artimas ir pažįstamas. Pagrindinė palyginimų tema – Dangaus karalystė. Paprastai jie prasideda: „Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Arba „kokiu palyginimu ją pavaizduosime?“(Mk4, 30). Arba „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su...“(Mt 13). Tuomet sekė klausytojams gerai pažįstami dalykai. Paprastai palyginimai buvo susieti su šeimininko - tarno – prievaizdo santykiais, gyvenimiškais praradimais ir atradimais (pvz.: apie paklydusią avį, pamestą drachmą, paslėptąjį lobį, rastą perlą), kai kurie palyginimai susieti su vynmedžiais, vestuvine puota, sėja, garstyčios grūdeliu, raugu, ežeran užmestu tinklu ir kt. Evangelistas Matas rašo, jog Jėzus kalbėjo palyginimais, „kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: “Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus”“(Mt 13, 35).    

Šiandien Jėzus kalba apie sėjėją, kuris „išsirengė sėti“ (Mt 13, 3). Pirmą kartą perskaičius ir neabejotinai Jėzaus klausytojai išgirdę šį palyginimą, greičiausiai pagalvojo apie visiškai kvailą sėjėją, kuris sėja grūdus kur papuola. Todėl Jėzus paaiškino, ką reiškia tokia sėja. Tas dosnusis sėjėjas, be atodairos beriantis grūdus bet kur yra pats Jėzus. Jis skelbia tiesą apie savo Tėvą ir Jo karalystę. Dirva, tai mes, kurie šią tiesą išgirstame arba sužinome skaitydami Šv. Raštą. Vieni išgirstame, perskaitome, tačiau žodžiai nepasiekia širdies. Jie nepadaro jokio poveikio mūsų mąstymui. Tai tas pats, kas grūdai nukrenta ant kelio, o atskridę paukščiai juos sulesa. „Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus“ (Mt 13, 20-21).

Tai žmonės, kurie uoliai lanko bažnyčią, aktyviai dalyvauja Šv. Mišių aukoje, tačiau išėję iš bažnyčios pamiršta Dievo kvietimą mylėti artimą, aukotis jo labui. Vietoje to, kad padėtų nupuolusiam, jie apkalba, pasmerkia jį. Gera sėkla taip pat pražūva, nukritusi tarp erškėčių. Erškėčiai – tai mūsų kasdieniniai rūpesčiai dėl materialiojo gerbūvio, vardan kurio pamirštame sielos reikalus. Pagaliau sėkla, kuri krinta į gerą dirvą ir duoda gerą derlių. Tai žmonės, kurie išgirdo, suprato, padarė pasiryžimus ir gyvena Kristaus pavyzdžiu. Žinoma, tai sunkiausia. Tam reikia tvirtos valios ir didelių pastangų. Juk taip sunku atsispirti žemiškoms pagundoms – kažką apkalbėti, kažką pasmerkti, iš kažko pasityčioti.

Popiežius Pranciškus komentuodamas šią Evangelijos vietą, kalbėjo: „Šis palyginimas kalba apie mus: daugiau kalbama apie dirvą negu apie sėjėją. Jėzus tarsi dvasiškai peršviečia mūsų širdį – dirvą, į kurią krenta Žodžio sėkla. Mūsų širdis yra kaip dirva. Jei ji gera, tuomet duoda vaisių. Bet gali būti ir kieta, nieko neįsileidžianti. Būna, kad mes girdime Žodį, bet jis nuo mūsų atsimuša, kaip nuo kelio dangos. Tarp geros dirvos ir kieto kelio paminėtos ir dvi tarpinės dirvos rūšys, į kurias įvairiais būdais ir mes galime būti panašūs. Viena jų tai akmeninga dirva. Pabandykime įsivaizduoti akmeningą dirvą, kurioje nedaug žemės. Joje sėkla sudygsta, tačiau negali suleisti gilių šaknų. Tokia yra paviršutiniška širdis, kuri priima Viešpatį, nori melstis, mylėti ir liudyti, tačiau jai trūksta kantrybės, ji greit pavargsta, nesugeba pakilti skrydžiui. Tai gerai neišpurenta širdies dirva, joje tinginystės akmenų daugiau nei geros žemės. Tokios širdies meilė nepastovi ir greitai praeinanti. Ji priima Žodį tik tuomet kai jai patinka ir dėl to neduoda derliaus. Dar kita dirvos ryšis yra ta, kurioje auga erškėčiai, nustelbiantys kitus augalus. Apie kokius erškėčius čia kalbama? Jėzus paaiškina, kad tai „šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė“ (Mt 13,22).

Erškėčiai tai ydos, nesuderinamos su Dievo valia. Jos nustelbia Dievo buvimą mumyse. Tai visų pirma supasaulėjimo, turtų stabai, tai godumas, noras gyventi tik sau patiems, galios troškimas. Jei leidžiame augti šitiems erškėčiams, užgniaužiame Dievo augimą mumyse.

Kiekvienas pažiūrėję sau į vidų galime atpažinti šiuos didelius ar mažus erškėčius, mūsų širdyse gyvenančias ydas, mūsų širdyse šaknis suleidusias piktžoles, dėl kurių mūsų širdis nešvari. Reikia jas išrauti, nes kitaip Dievo žodis neduos derliaus. Brangieji broliai ir seserys, Jėzus šiandien mus kviečia pažiūrėti į savo vidų, dėkoti už gerą dirvą ir purenti tą mūsų dirvą, kur dar negera. Klauskime savęs ar mūsų širdis sugeba su tikėjimu priimti Dievo Žodį.

Klauskime savęs ar dar daug mumyse tinginystės akmenų, ar jie dideli. Nustatykime kokios ydos mumyse gyvena. Turėkime drąsos dirbti, purenti mūsų širdies dirvą, neškime Viešpačiui išpažinties sakramente nuo mūsų dirvos nurinktus akmenis, iš jos išrautas piktžoles. Jis mums padės apvalyti mūsų širdis nuo visų akmenų ir erškėčių, kurie neleidžia sudygti jo Žodžiui“. (pop. Pranciškus, 2017 07 17). Amen.