Kokie nuostabūs, raminantys ir paguodžiantys Jėzaus žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Mielieji, juk taip dažnai bėdų prislėgti, nelaimės ištikti, ar didžio sielvarto apimti skubame prie Jėzaus kryžiaus ir su pasitikėjimu atvėrę širdį, šaukiamės: „Viešpatie, Jėzau Kristau, padėk!“ Ir kiekvienas, kuris „ateina pas Jį”, visiškai pasitikėdamas, patiki Jam savo gyvenimą, yra sustiprinamas nauja viltimi. Širdis kaip mat nurimsta, sielvartas sumažėja, tarsi nematoma ranka nubraukia ašarą, ir prašantysis sustiprėjęs pakyla, pasiryžęs viską pradėti iš naujo. Mūsų tikėjimo pagrindas yra suvokimas, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Jėzus draudė taip save vadinti, nes niekas anuomet pirmiausia nebūtų Jo supratęs. Savo viešosios tarnystės metu Jis vadino save Žmogaus Sūnumi.

 

Šitoje Evangelijos vietoje, Jis pirmą kartą sako: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt11, 27). Taigi Jėzus yra ne tik Mesijas, ne tik Žmogaus Sūnus, bet visų pirma Jis yra Dievo Sūnus, atėjęs į pasaulį, kad apreikštų ir pašlovintų savo Tėvą. Grįžkime į Evangelijos pradžią. Ji prasidėjo Jėzaus malda: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“(Mt 11, 25).

Pirmiausia kai ką išsiaiškinkime. Ką apreiškė Tėvas? Suprantama – savo Sūnų. O kas tie išmintingieji, gudrieji ir mažutėliai? Žodis „mažutėliai“ Šventajame Rašte vartojamas įvairiomis prasmėmis. Jis gali nusakyti fizines savybes, pavyzdžiui, Zachiejaus atveju, kuris buvo „žemo ūgio“ (Lk 19, 3) arba kalbant apie vaikus, Jėzus sakė: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šių mažutėlių“ (Mt 18, 10). Šios dienos Evangelijoje žodis „mažutėliai“ apibrėžia dvasinį žmogaus pasaulį. Tik mažutėliai, nuolankieji ir klusnieji gali suvokti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Iš tikrųjų, pirmiausia Jėzus pasišaukė pačius nuolankiausius, tai Galilėjos žvejus, krašto vargingiausius, nusidėjėlius, atstumtuosius.

O kiti, mokytieji, kaip Nikodemas ar Saulius, būsimasis Paulius, turėjo nueiti ilgą kelią, kol pagaliau ėmė nebepasitikėti savo paties jėgomis ir atsidavė Dievo valiai. Rašto aiškintojai ir tikintys fariziejai neįstengė atpažinti Jėzuje Dievo Sūnaus, nes vedini savo puikybės dėjosi išmintingais ir gudriais. Jiems Jėzus tebuvo piktžodžiautojas. Ir šiandien vyksta tas pat. Visuomenėje daugybė išsilavinusių, aukštos kultūros žmonių yra nutolę nuo tikėjimo, ar net visai jo nepažįsta. Sekmadienį bažnyčiose nedaug tesutinkame galingų ir garsių visuomenės žmonių.

Žinoma, niekam, net ir išsimokslinusiam žmogui, neužkirstas kelias artintis prie Dievo slėpinių ir patirti Dievo malonę. Tačiau reikia nuolankiai pripažinti savo žinojimo ribas. Krikščionybės pagrindą sudaro ne nežinojimas, bet nuolankumas. Krikščionybė neniekina mokslo ir žinių, bet smerkia žmogaus puikybę ir pasididžiavimą. Žmonijos istorija byloja, kad daugelis didžiųjų žmonių buvo nepaprastai kuklūs, vaikiškai džiaugėsi kiekviena jiems Dievo dovanota diena. Didžiausią pagarbą pelnė tie, kurie pripažino, kad jų didybė, jų karjeros sėkmė yra ne jų asmeninis nuopelnas, o Dievo plano įgyvendinimas per juos. Pats Jėzus kalbėjo: „Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus“ (Jn 14, 10). Taip ir mes turėtume vertinti savo veiklą žemėje.

Žymus fizikas, matematikas, mechanikas, padaręs daug reikšmingų atradimų Izaokas Niutonas prieš mirtį pasakė: „Aš jaučiuosi tarsi vaikas, žaidžiantis ant kranto, o priešais mane dar neatrastų tiesų okeanas“. Kitas didis mokslininkas Albertas Einšteinas garsėjo tiesiog vaikišku paprastumu, nors jo atradimai yra žinomi visame pasaulyje. Šiandien manau pažįstate ir žinote ne vieną gerbiamą, išsilavinusį, aukštos kultūros žmogų, kuris pripažįsta, jog Dievo akivaizdoje jis yra mažutėlis, nes jo išmintis tėra Dievo išminties atspindys. Tokius žmones mes mylime, prie jų norisi prisiglausti, su jais norisi bendrauti. Ir paskutinė Jėzaus ištarmė: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies (...). Mano jungas švelnus, mano našta lengva“(Mt 11, 29-30).

Mielieji, mes visi esame prislėgti ir tempiame gyvenimo jungą. Didžiausia našta, kuri mus slegia, yra nuodėmė, kurią Jėzus, būdamas nekaltas, prisiima ant savęs. Jo jungas švelnus, nes tai meilės jungas, jis netrina pečių ir neslegia taip kaip pasaulio jungas. Kristus nori, kad mes, kaip ir Jis, būtume laisvi nuo savo nuodėmių naštos. Tik nuolankiai mylėdami ir džiaugsmingai dalindami meilę kitiems, galim tapti panašiais į mūsų Mokytoją. Nuoširdžiai melsdamiesi, prašykime Šventosios Dvasios nuolankumo dovanos, nes tik taip galėsime suvokti, jog esame mylimi Dievo vaikai ir kad kiekvieno žmogaus vertė kyla ne iš jo paties, bet iš Dievo. Amen.