Mielieji, ką tik girdėta Evangelijos pagal Matą ištrauka seka tuojau pat po to, kai Jėzus klausė mokinių: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų? Ir po to klausė: „O kuo jus mane laikote“(Mt 16, 13. 15). Petrui išpažinus: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“(Mt 16, 16), Jėzus jam tarė: „tu esi Petras – Uola: ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“(Mt 16, 18).

Po šito Jėzus atskleidžia mokiniams svarbiausią savo įsikūnijimo slėpinį. Jis „pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16,21). Mokiniai, pradėję suvokti Jo misijos didybę ir atpažinę jame Dievo Pasiųstąjį Išganytoją, visos Izraelio tautos lauktąjį, tikėjosi, kad pagaliau atėjo išlaisvinimas iš nekenčiamos Romos valdžios ir jų laukia geresnis laisvas, nepriklausomas gyvenimas. Jie nesuprato Kristaus žodžių apie būsimą kančią. Visų jų vardu vėl pasireiškė Petras. Iš meilės Jėzui „pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!““(Mt 16, 22).

Jėzus griežtai subara Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!”(Mt 16, 23). Kodėl Jėzus taip griežtai sudraudė Petrą? Jis norėjo, kad šiuos žodžius išgirstų ne tik Petras su apaštalais, bet ir visa žmonija. Tai liečia Bažnyčios esmę: Jėzus atėjo vykdyti Tėvo valios. Todėl Jis, atmesdamas visas baimes, nepaisydamas pavojų nei kančios, ryžtingai nukreipė akis į Jeruzalę, kur Jo laukia kryžius. Jėzus pirmą kartą mokiniams prabyla apie kryžiaus prasmę: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės”(Mt 16, 24-25).

Kaip apaštalams, taip ir mums sunku suprasti šiuos žodžius. Jėzus, kuris kalba apie džiaugsmą Dangaus karalystėje, apie Dievo meilę ir gailestingumą, dabar kalba apie kryžiaus būtinybę, apie gyvybės praradimą vardan nežinia kada būsiančio laimingo gyvenimo. Mes kaip ir apaštalai iš Jėzaus laukiame visai ko kito: visapusiškos gerovės, pripažinimo, garbės. Ir štai vietoje šito kvietimas turi imti kryžių ir sekti paskui kenčiantį Kristų!

Mielieji, ieškodami kryžiaus prasmės, pirmiausiai nepamirškime, kad Kristus apaštalams kalbėjo ne tik apie kančią ir mirtį, bet ir apie savo Prisikėlimą. Būtent „ Prisikėlimas!“ – štai ko turime nepamiršti, jei norime suprasti kryžiaus slėpinį. Kančia – ne tikslas, bet kelias į tikslą. Apaštalas Petras, kuris nenorėjo girdėti žodžių apie kančią ir kryžių, vėliau rašo: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis” (1Pt 2, 24).

Štai Kristaus kančios vaisiai: Jis kentėjo ir numirė ant kryžiaus, kad mus prikeltų naujam gyvenimui. Jėzus ragina ir mus žengti Jo pėdomis, priimant Evangelijos vertybes ir reikalavimus, kad vis labiau taptume panašesni į Jį. Tai reiškia pilnai gyventume visą gyvenimą, kaip tai darė Jis, net ir tada, kai kelyje pasirodo kryžiaus šešėlis. Mes turim pripažinti, jog kiekvienas nešame savo kryžių.

Skausmas įvairiomis savo formomis yra žmogaus gyvenimo dalis, tačiau mums jis dažnai nesuprantamas, prieštarauja mūsų laimės troškimui. Jėzus moko būtent tame skausme atrasti netikėtą šviesą. Jei norime sekti paskui Jėzų, Jis prašo pakeisti savo vertybių sistemą, atsisakant savanaudiškumo, egoizmo ir vien savo interesų tenkinimo. „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“(Mt 16, 26), - sako Kristus.

Jėzus siūlo daugiau dėmesio skirti kitų poreikiams tenkinti; panaudoti iš Dievo gautus talentus, kitų laimės kūrimui, taip kaip darė Jis. Jėzus niekada nepraleido progos paguosti ir suteikti vilties sutiktiems nelaimingiems žmonėms. Einant šiuo išsilaisvinimo iš savanaudiškumo keliu pradės augti mūsų žmogiškumas, taip įgysime laisvę, kuri leis išsipirkti savo sielą. Tai nėra lengva, tai pareikalauja daug jėgų ir pastangų, tačiau tegul mus guodžia viltis, jog „Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“(Mt 16, 27). Amen.