Mieli tikintieji, Jėzus ir toliau mus stebina. Pereitą sekmadienį girdėjome apie keistą apmokėjimą už darbą. Šeimininkas sumokėjo visiems darbininkams po vieną denarą, nepaisant to ar vieni visą dieną dirbo, o kiti - vos valandą. Už tai jis, žmogiškai žiūrint, susilaukė teisingo pirmųjų priekaišto: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą“(M  20, 12).

Panašiai nuskambėjo šios dienos Evangelijoje Jėzaus mestas iššūkis tikintiesiems žydams: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“(Mt21, 31b). Palyginimu apie du sūnus Jėzus parodo, kad pasaulyje yra du žmonių tipai. Pirmieji, tai žmonės, kurie žodžiais atrodo daug geriau nei yra iš tikrųjų. Jie daro įspūdingus ir iškilmingus pareiškimus apie savo pamaldumą ir ištikimybę Dievui, bet jų veiksmai gerokai skiriasi nuo jų žodžių. Apie tokius šių dienų krikščionys popiežius Pranciškus yra pasakęs: „Tuščiagarbiai krikščionys, kuriems rūpi, kad kiti juos matytų, panašūs į besipuikuojančius povus.“ Kitas žmonių tipas, – tai tie, kurių elgesys daug geresnis, nei jų žodžiai apie „religijos skleidžiamą blogį“. Jie dažnai teigia, kad Bažnyčia ir religija jų nedomina, kad tai atgyvenos, tačiau dažnai paaiškėja, kad jie daro gerus ir nuostabius dalykus. Kitaip tariant, jie elgiasi krikščioniškiau nei daugelis save skelbiančių krikščionimis.

Šiandien išgirdome Jėzaus žodžius skirtus kunigams ir žydų tautos seniūnams, tai yra religiniam elitui. Jiems Jis priešpastato muitininkus ir ištvirkėles. Tai dvi, galima sakyti, kraštutinės visuomenės grupės. Pirmieji yra tikintys žydai, sąžiningai besilaikantys Toros nurodymų, save laikantys ir kitiems prisistatantys kaip teisieji (ir dažniausiai taip yra vertinami visuomenės), o kiti – nusidėjėliai, visuomenės paribių atstovai. Tačiau, tai tik išorinis, stereotipinis vaizdas. Jėzus atkreipia dėmesį į esmę, į tai, kaip iš tikrųjų yra įvykdoma Tėvo valia.

Čia vėl norėčiau priminti Senojo Testamento pirmoje Samuelio knygoje parašytą mintį: „Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“(1 Sam 16, 7). Gaila, bet ir šiandien bažnyčiose gausu žmonių, kurie stropiai atlieka religines apeigas, žino, kur ir kada reikia atsiklaupti, kada reikia atsistoti, ką sakyti, kaip ir ką skaityti bei daryti. Jie nepraleidžia nė vieno sekmadienio, kai kada net dažniau lankosi Šv. Mišiose, pasninkauja visomis nurodytomis dienomis, netgi dažniau. Jie tuo didžiuojasi, laiko save pranašesniais nei tie, kurie į bažnyčią tik per Velykas ir Kalėdas arba laidotuvių proga ateina. Jie nežino kur atsistoti nei ką daryti, kai kurie net persižegnoti dorai nemoka. Jie tik trukdo melstis, neleidžia susikaupti. Kai kurie pamaldieji net piktinasi: šitą pažįstu, jam rūpi tik turtai, net sekmadieniais dirba, o anas tik linksminasi ir tuščiai leidžia laiką ir t. t.

Kitais žodžiais tariant, dažnai uolūs bažnyčios lankytojai nuteisia tuos, kurie jų akimis yra muitininkai ir nusidėjėliai. Tačiau, ar tikrai taip yra? Ir ar mes turime teisę spręsti ir teisti? Jėzus pasakė: „muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“(Mt 21, 31b) ne todėl, kad jie muitininkai ir ištvirkėlės, bet dėl to, kad Jis mato širdį, mato tikruosius žmogaus poelgius ir nusistatymus. Jam nepakanka vien religinių apeigų, jeigu jose nėra tikros širdies.

Nepakanka vien ateiti į šventovę ar bažnyčią. Jėzui svarbu, kad tikintieji vykdytų Tėvo valią, o ne vaidintų, jog yra teisieji. Jėzus primena Joną Krikštytoją, pas kurį skubėjo muitininkai ir nusidėjėliai. Jie išgirdo Jono Krikštytojo kvietimą keistis ir priimti atgailos krikštą. Jie išgirdo, patikėjo ir skubėjo prie Jordano. Tuo tarpu save laikantys teisiaisiais, iš pasitenkinimo savimi neišgirdo Jono balso ir liko tokie, kokie buvo – veidmainiai, teisuoliai išorėje, bet kitus smerkiantys teisėjai viduje. Taigi, vieni lyg ir nesiruošė vykdyti Tėvo valios, bet tai padarė, o kiti nuo pat pradžių dėjosi vykdantys ją, bet galiausiai taip ir neįvykdė.

Įsiklausykime į apaštalo Pauliaus filipiniečiams pasakytus žodžius: „Jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“(Fil 2, 1-5). Tai ir bus Dievo valios vykdymas. Amen.