2008-12-24

Jis ateina ir ateina, Jis visada ateina.
Kiekvieną mirksnį ir kiekvieną šimtmetį,
Kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį.
Jis ateina ir ateina,
Jis visada ateina.
        (Rabindranatas Tagorė)

Šie žinomo indų poeto, rašytojo Tagorės žodžiai primena mums, kad Kalėdos – tai ne vien atminimas seniai praėjusios tikrovės. Kristaus gimimas, kaip ir visas Jo gyvenimas, yra ne tik istorinis, bet ir dvasinis vyksmas. Kristus gimsta ir gyvena, miršta ir prisikelia milijonų milijonuose viso pasaulio visų kartų žmonių širdyse.

Kaip Kristaus mirtį sudabartina šv. Mišių auka, taip Jo užgimimą, atėjimą pas žmogų – Krikšto ir Švenčiausiojo sakramento priėmimas. Kaip istorijos eigoje keičiasi tik asmenys bendraujantys su Kristumi, taip ir Kristaus gimimo mistiniame vyksme pasikeičia tik asmenys.

Mūsų dienomis, galima sakyti, Kristų gimdo Motina Bažnyčia, šv. Juozapo vaidmenį atlieka šventasis Tėvas. Angelo žodžius: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą (...) šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas“(Lk 2,10-11) – šiandien taria dvasininkų lūpos.

Šių dienų piemenėliai – tai geros valios žmonės, kurie Kalėdų naktį ar rytmetį skuba prie prakartėlės džiaugtis Kristumi ir Jį pagarbinti. Argi neužgimsta Kristus mūsų širdyse? Ar negirdime ir mes angeliškojo grožio kalėdinių giesmių, lyg aido angelų giesmės: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!”(Lk 2, 14).
         Argi ne Erodo rūmų šalčiu ir klasta dvelkia įvairiausi lošimų, įtartinų pasilinksminimų namai, kur klesti svaigalai, narkotikai, paleistuvystės? Argi šių įstaigų magnatai, kuriems rūpi tik pinigai neapimti baimės, kad Kristus užgimęs žmonių širdyse, gali atimti iš jų pražūtingai žiaurią galybę, sugriauti jų pilis, pastatytas ant bedievystės pamatų? Argi negirdim nelaimingų motinų dejonių, argi nematome jų ašarų, kai jos rauda dėl savo žūstančių bedvasių vaikų?

Ir mūsų dienomis yra išminčių, kurie, kad ir toli gyvendami nuo Kristaus, dažnai savo žvilgsnį nukreipia į dangų, tyrinėja nuostabius ženklus, Šventąjį Raštą, ieško Kristaus ir jį pagaliau randa, atiduodami Jam savo kilnios sielos ir talentų dovanas. Štai kaip giliai persmelkia ir mūsų istorinį laikotarpį Kristaus paslaptis. Kartu ir kiekvieną šeimą, kiekvieno mūsų asmeninį gyvenimą.
      Tad, mielieji, būkime atidūs ir atviri šiai paslapčiai. Pasistenkime giliau suvokti Kristaus tikrovę. Tegul Betliejaus tvartelyje užgimęs Kristus vis labiau praturtina mūsų šaltą, tamsų ir skurdų dvasinį gyvenimą. Siekime, kad visada būtume savo laikmečio piemenėliai bei išminčiai. Gink Dieve, kad niekada netaptume Erodais ir jo klusniais tarnais žudančiais tai, kas nekalta ir šventa, – žudančiais Kristų savo ir kitų žmonių širdyse.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, pasistenkite suvokti viso savo religinio gyvenimo esmę: mes ateiname į Viešpaties namus iš Dievo neigimo nakties į Dievo garbinimo šviesą; mes ateiname čia iš nuodėmės tvartelio į dorybės dieviškus rūmus, iš žmogiškumo – į dieviškumą, iš neapykantos pragaro – į meilės dangų.

Kiekvieną kartą išeikime iš bažnyčios išsinešdami giedrą ramybę ir didį džiaugsmą. Tegul iš jūsų spindinčių akių aplinkiniai sužino, kad jūsų sielose apsigyveno Kristus, kuris skatina gyventi dorą ir šventą Dievo vaikų gyvenimą. Amen. 
                                    (parengta pagal L.Kunevičiaus, „Kalėdų tikrovė ir paslaptis“)