2009-01-04

Dvyliktąją dieną po Kalėdų nuo seno krikščioniškasis pasaulis švenčia Kristaus Apsireiškimo arba Trijų Karalių – Išminčių šventę.

Trijų išminčių iš Rytų šalies apsilankymas Jeruzalėje yra senųjų pranašų pranašysčių išsipildymas.
Pirmajame skaitinyje girdėjome pranašo Izaijo žodžius: „Kelkis, nušviski Siono kalne, nes tavo šviesa jau ateina ir Viešpaties šlovė ant tavęs suspindi (,,,). Tautos keliaus prie tavosios šviesos, karaliai prie tau užtekėjusio spindesio“(Iz 60,1;3).

Ir štai šiandien šv. Mato Evangelija pasakoja apie tris Karalius – Išminčius, kuriems stebuklinga žvaigždė rodė kelią į Betliejų. Išminčiai matomai buvo astrologai, stebėjo dangų ir išvydo neįprastai ryškią žvaigždę. Tačiau jos neįprastą švytėjimą susiejo ne su astronomija, o su tikėjimu. Jie, be abejo, buvo susipažinę su Senuoju Testamentu, žinojo apie žydų laukiamą Mesiją. Dar prieš Izaiją Skaičių knygoje skaitome: „Matau jį, bet ne dabartyje, stebiu, ne iš arti: žvaigždė patekės iš Jokūbo“(Sk. 24,17).

Šiuos žodžius judaizmas susiejo su Mesijo atėjimu. Štai kodėl Rytų išminčiai išvydę naują žvaigždę išsiruošė į sunkų, ilgą kelią ieškoti žadėtojo Mesijo. Jie su savimi nešėsi rytų krašto simboliškų dovanų: auksą, smilkalus ir mirą. Tai dovanos skirtos tik karališkosios, ypatingos kilmės žmogui. Auksas šlovina Kristaus karališkumą, smilkalai – Jo dieviškumą, mira    – Išganytojo kankinio misiją.

Šiandien šios dovanos mums simbolizuoja mūsų ryšį su Dievu, Bažnyčia ir artimu.
        Auksas simbolizuoja žmogaus ir Dievo santykį, tyrą, skaistų žmogaus tikėjimą, meilę ir paklusnumą Jam, nuolatinį troškimą pažinti Viešpatį ir būti nuolatinėje vienybėje su Juo.
        Smilkalai – tai tikinčiojo ryšys su Kristaus įkurtąja Bažnyčia. Per tai žmogus skleidžia gėrį, tikėjimo grožį ir savo maldingumu papuošia gyvenimą.
        Mira įpareigoja tikinčiuosius vykdyti svarbiausiąjį įsakymą, kurį paliko Kristus:„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte taip, kaip aš jus mylėjau“ (Jn13,34).

Mielieji, atkreipkime dėmesį į vieną svarbų Evangelijos momentą:“(...) štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų ir klausinėjo: „Kur yra gimusis žydų karalius?“(Mt 2,1-2).

Žmogus nuo amžių pradžios ieškojo ir visada ieškos Dievo. Kaip Išminčiai ieškojo, klausinėjo ir rado Jėzų, taip ir mes turime atrasti kelius pas Jį. Psichologai, rašytojai, žmogaus dvasinių gelmių tyrinėtojai pripažįsta, kad žmogaus sąmonės gelmėje egzistuoja religinis poreikis. Visi sąžiningi filosofai, psichologai, pedagogai pripažįsta, kad jau vien nekaltumas ir paprastumas vaiko sąmonę savaime atveria Dievo tikrovei, dvasios pasauliui ir tuo pačiu pagrindinėms krikščioniškojo tikėjimo tiesoms. Įgimtu smalsumu, nesibaigiančiais klausimais vaikas nors ir nesąmoningai, visai to nežinodamas, ieško „kelio į Dievą“. Štai kodėl būtina prieinamu būdu, laipsniškai vesti vaiką tikėjimo, Dievo pažinimo keliu. Antraip tėvai ir auklėtojai padarytų didelę skriaudą augančiam vaikui. Jie gali nuklysti nuo tiesos kelio ir ateityje, kovodami prieš Dievą bei persekiodami tikinčiuosius, patirti skausmą, gėdą ir sąžinės graužatį. Tačiau dažnam sunku sugrįžti į doros kelią.

Žinoma disidentė Nijolė Sadūnaitė savo atsiminimuose aprašo tardymo sceną.
- Kai pradėjau savo gynimosi kalbą, prokuroras, teisėjas ir tarėjai nuleido galvas ir akis. Sėdėjo jie visi išblyškę, nė karto nepakeldami akių, kaip mirti nuteisti nusikaltėliai. Labai norėjosi jų veidus nufotografuoti. Vargšai, jie suprato darantys nusikaltimą!”

Prisiminkime ir nelaimingąjį, sovietinės propagandos paveiktąjį kunigą Joną Ragauską. Beveik 20 metų jis tarnaudamas ateizmui, išjuokė ir niekino tai, kuo anksčiau šventai tikėjo. Susirgęs sunkia nepagydoma liga, prieš mirtį garsiai šaukė: „Pasigailėk manęs, Dieve, nes Tu didžiai gailestingas!“ Jis šaukėsi kunigo, norėdamas atlikti išpažintį, tačiau saugumiečiai taip saugojo, kad niekas prie jo negalėjo prieiti.

Mieli tikintieji, mes esame Dievo kūriniai, iš Jo esame gavę neįkainojamą dovaną – gyvenimą. Atėję iš Dievo, mes sąmoningai ar nesąmoningai trokštame sugrįžti atgal į Dievą. Pirmasis žingsnis į Dievo atradimą ir tikėjimą yra mūsų gera valia, mūsų nuoširdžios pastangos atsiverti tikėjimo dovanai, kurią Dievas duoda visiems, kurie nuoširdžiai Jo ieško. Pats trumpiausias ir tikriausias kelias į Dievą visada yra meilės ir maldos kelias.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, nuoširdžia malda pradėkime kiekvieną dieną, prašydami Šventosios Dvasios atverti mūsų širdis Jėzui, kuris parodys mums kelius pas Tėvą.

Tikėjimas padarė Rytų išminčius garsius amžiams. Jie parodė pavyzdį, kaip turime ieškoti Dievo – nebijoti jokių pavojų, vargo, turėti tik vieną tikslą – surasti Jį, pagarbinti ir atiduoti savo dovanas – meilę, tikėjimą, pagaliau gyvenimą. Ir būkime kitiems žvaigždėmis, vedančiomis prie Dievo ir tiesos. Amen.