Mieli tikintieji, brangūs broliai ir seserys Kristuje, jau kuris laikas Šv. Mišių liturgijoje skaitomi Evangelijos pagal Matą palyginimai. Šioje Evangelijoje aptinkame daugiausia palyginimų, net 20, iš kurių dešimtyje kalbama apie Dangaus karalystę. Ji palyginama, pasitelkiant įvairius įvaizdžius, pavyzdžiui ji palyginama su paslėptu dirvoje lobiu, brangiuoju perlu, vardan kurių žmogus parduoda viską, kad įsigytų juos; jos augimas palyginamas su garstyčios grūdeliu arba į tešlą įmaišytu raugu; trijuose palyginimuose pasitelktas vynuogyno įvaizdis, dvejuose vestuvių puota ir dar keletas kitų ano meto žmonėms gerai pažįstamų, su jų kasdieniniu gyvenimu susijusiais dalykais.

Šiandien išgirdome Jėzaus palyginimą apie Dangaus karalystę, kuriai apibūdinti Jėzus pasitelkia vestuvių puotą. Vestuvės kiekvienam neabejotinai asocijuojasi su rinktiniais valgiais, linksmybe, džiaugsmu, dainomis ir šokiais. Pranašas Izaijas pirmajame skaitinyje vaizdžiai aprašo: „Kareivijų Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, pokylį su kilniausiais vynais, su geriausiais, gardžiausiais patiekalais, su puikiausiais, tauriausiais gėrimais (...). Džiūgaukim, kelkim linksmybes“(Iz 25, 6. 9d). Būtent tokią, pačią iškiliausią šventę, kokia tik gali būti – Sūnaus vestuves - surengė karalius. Evangelijoje girdėjome: „Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!“ (Mt 22, 4). Jis nieko nepagailėjo, surengė visa kas geriausia, kad svečiams būtų linksma ir smagu. Kvietimas aiškus – „viskas surengta. Ateikite!“ „Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė“(Mt 22, 5-6).

Ar tai neprimena Kristaus kvietimo ateiti pas Jį? Kai Jis buvo žemėje, pirmiausia kvietė pas Jį ateiti Izraelio pasklidusias avis. Prisiminkime istoriją su pagone moterimi, kuri maldavo išvaduoti jos dukrą iš demono apsėdimo. Bet Jėzus, bandydamas moters tikėjimą, tuomet atsakė: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis” (Mt 15, 24). Izraelitams pagal paveldėjimą, pagal pažadą pirmiausia priklauso būti prie vaišių stalo. Bet atsitiko taip, kad dauguma Jėzaus nepripažino, kiti buvo užsiėmę ir nuėjo kas sau. Galiausiai tikinčiųjų žydų elitas, kurie Jame neatpažino Mesijo, Jį nužudė.

Toliau Evangelijoje skaitome: „Galop jis tarė tarnams: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.“ Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo“(Mt 22, 8-10). Kalbant apie kryžkeles, turima omenyje kelių pabaigas, akligatvius, aklavietes. Kitaip tariant, karalius liepia pakviesti visus tuos, kurie yra atsidūrę gyvenimo pakraštyje, yra paskutinieji, nepripažinti, galingųjų atstumti.

Visi jie tampa palaimintais, apie kuriuos rašo Apreiškimo knyga: „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19, 9). Turbūt nekyla abejonių, kad Jėzus kalba apie puotą, į kurią Jis kviečia visus į Jį įtikėjusius. Būtent ši puota prilyginama vestuvių puotai, kuriai turim pasiruošti čia, žemėje, tai yra apsivilkti vestuvių drabužiu, kad nesulauktume karaliaus priekaišto: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“(Mt 22, 12) ir mūsų neištiktų nepasiruošusiojo likimas – būti išmestam į tamsybes. Tas žmogus buvo išmestas ne dėl to, jog atėjo nekviečiamas. Jis buvo pakviestas, bet neturėjo vestuvinių drabužių. Kaip tai suprasti? Čia kalbama ne apie išorinius rūbus, o apie dvasinius.

Pranašas Izaijas rašo: „Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas“(Iz 64,6). Taigi, čia rūbai simbolizuoja teisumą. Anuot Izaijo, žmogaus teisumas kaip purvini skarmalai. Ar apsirengę jais galim eiti į vestuves? Net su kasdieniniais, kad ir padoriai atrodančiais rūbais, iš pagarbos jauniesiems, nedrįstame ateiti.

Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems, kurie tiki. Nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje“(Rom 3, 22-24). Skirtingai nei mūsų teisumas, Dievo teisumas yra patys geriausi rūbai, vestuviniai rūbai, atpirkimo rūbai, kraujyje išbalinti rūbai, kuriuos, anot Pauliaus Dievas dovanai duoda visiems, nes visi nusidėjo. Visi kviečiami, belieka priimti kvietimą ir ateiti į vestuves. Kiekvienas dalyvavimas Šv. Mišiose yra ne kas kita, kaip dalyvavimas Kristaus Vestuvių puotoje. Ateiti su savo senais skarmalais, vadinasi ateiti su savo teisumu, bet neapsivilkti Dievo duotu teisumu. Ateiti be vestuvių rūbo, - tai ateiti tik iš įpročio, atliekant įprastą formalumą, neišgyvenant Kristaus artumo ir meilės, nesuvokiant Dievo, kaip džiaugsmo šaltinio. Paskutinė Jėzaus ištara: „Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų.“ (Mt 22,14) byloja, jog tarp pakrikštytųjų yra mažuma tokių, kuriems tikėjimas yra džiaugsmas, o Šv. Mišių liturgija – tikra šventė.

Šv. Grigalius Didysis, komentuodamas šią Evangelijos vietą, paklausė: „Kas tie žmonės, ateinantys be vestuvinių drabužių? Kas yra tie drabužiai ir kaip jie įgyjami?“ Ir atsakė: „Tai tie, kurie pakviesti ir ateina, turi kokį nors tikėjimą. Būtent tikėjimas atveria duris. Tačiau jiems stinga vestuvinio meilės apdaro.“ Grigalius tęsia: „Taigi kiekvienas iš jūsų, kurie priklausote Bažnyčiai ir tikite Dievą, jau turite dalį vestuvių puotoje, bet negalima sakyti, kad turite vestuvinį drabužį, jei nesaugote Dievo dovanotą meilės malonę.“ Tad, mieli tikintieji, kad jaustumės gerai atėję į Kristaus parengtą puotą, apsivilkime tikėjimo ir meilės rūbu, išgyvenkime Kristaus artumą ir dėkingumą Jam už gyvybę, kurią Jis iš begalinės meilės žmogui paaukojo vardan jo išganymo. Amen.