2009-01-01

Mieli tikintieji,
pradedame Naujuosius, o šiais metais ypatingus Jubiliejinius metus. Jau tūkstantis metų, kai Lietuvą pirmą kartą pasiekė Kristaus Evangelija. Tūkstantis metų, kai pasaulio istorijoje nuskambėjo žodis „Lietuva“.

Šiandien Bažnyčia kviečia visa širdimi, protu ir siela atsigręžti į Dievo Gimdytoją, visų mūsų dangiškąją Motiną Mariją. Kas, jei ne mylinti, rūpestinga Motina gali padėti sunkiausiuose išbandymuose, kuriuos išgyvena mūsų Tėvynė? Marija yra švenčiausia motina, prie kurios skuba skausmo prislėgti žmonės. Jie ieško nusiraminimo po kryžiumi, pas Mariją, kurios širdį pervėrė septyni kalavijai. Prie jos kojų randa ramybę ir paguodą tūkstančiai tūkstančių kraujuojančių širdžių. Ji yra Motina ne saujelės išrinktųjų, o visų tikinčiųjų, skubančių pas ją. Tik viena Marija, Dievo Gimdytoja, gali vadintis viso katalikiškojo pasaulio Motina, pasaulio, kuris su pasitikėjimu savo džiaugsmus ir skausmus sudeda prie jos kojų ir prašo užtarimo.

Dievas iš gailestingumo savo sukurtajai, tačiau nuodėmėse paskendusiai žmonijai nusprendė atsiųsti savo vieną vienintelį Sūnų, kaip Atpirkėją. Savo planui įgyvendinti iš milijonų moterų išsirinko mergelę Mariją, kurią apsaugojo nuo gimtosios nuodėmės. Ji buvo nekalta kaip angelas. Kaip tyli Dievo tarnaitė, Marija iki apsigyvenimo Nazarete, gyveno tarp nekaltų šventovės mergaičių. Kai angelas Gabrielius paskelbia jai Dievo valią, ji žmogiškai, natūraliai išsigąsta, tačiau kaip vaikas nuolankiai paklūsta, tardama: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tesie pagal Tavo širdį“ (Lk.4,37). „Ir žodis tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų“(Jn.1,14)girdėjome Jono Evangelijoje. Taip įvyksta stebuklas – Marija tampa Dievo Gimdytoja ir Motina.

Krikščionybės istorija žino atvejų, kai buvo bandoma paneigti šį faktą, nepripažinti Marijos vaidmens žmonijos išganyme. V amžiuje gyvenęs teologas Nestorius nenorėjo vadinti Marijos Dievo Motina. Apie jį susibūrė dar keletas, kurie pradėjo tikinčiųjų tarpe kelti sąmyšį. 431 metais įvykęs trečiasis visuotinis vyskupų susirinkimas Efeze pasmerkė šią klaidingą mintį. Apie tai sužinoję miestelio gyventojai, su uždegtomis žvakėmis išėjo į gatves ir garsiai kreipėsi į Mariją: „Dievo Motina, melski už mus!”

Pagal seną krikščionybės paprotį per šv. Kalėdas miestų bei miestelių aikštėse įrengiamos prakartėlės, primenančios Kristaus gimimą Betliejuje. Vienos JAV vietovės įtakingo laikraščio leidėjas užprotestavo, kad prakartėlėje būtų ir Marijos statula. Jis kunigui tarė: „Ne! Geriau būtų be Marijos”. Į tai kunigas jam atsakė: „Pasakykit, kaip galima parodyti gimimą be motinos, tada aš jums pritarsiu”.

Marija ir Jėzus yra neatskiriami. Tikėjimas mus užtikrina, kad jai tampant Dievo Motina, kartu veikė Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dangiškasis Tėvas savo mylimosios dukters įsčiose įkūnijo Žodį, kuris Šventosios Dvasios veikimu tapo Kūnu. Tėvo viengimis Sūnus priėmė Šventosios Dvasios suformuotą žmogaus prigimtį. Tačiau ne taip, kaip paprastas žemiškasis žmogus, kurį pradedant nei atsiklausiama jo, nei jis pats dalyvauja šiame vyksme. Dievo Sūnus, kuris nuo amžių pradžios gyvena, laisva valia apleido Tėvo Dangaus karalystę ir apsigyveno Nekaltosios Mergelės įsčiose. Paprasta motina savo vaikui atiduoda tik 50 % savęs, o kiti 50 % eina iš tėvo. Dievo Motina Išganytojui dovanojo 100 % savo gyvenimo ir būdo. Žemiškoji motina pasauliui pagimdo tik žmogų, o dieviškoji Motina Marija pagimdė patį Dievą. Žemiškoji motina ant savo rankų neša tik mažytę dalelę, tarytum dulkelę. Marija neša tą, kuris didesnis už dangų ir žemę.

Mielieji, kad Marija ir Juozapas galėtų priimti patį Dievą, jie turėjo tapti beturčiais. Jėzus turėjo tapti vieninteliu šios šeimos gėriu, vieninteliu turtu. Taip ir mūsų gyvenimuose Viešpats apiplėšia mus, kad turėtume laisvas rankas priimti esminius dalykus. Mes gyvenime mėgstame viską suorganizuoti, būti padėties šeimininkais, kad nebūtume užklupti nenumatytų dalykų. Tuo tarpu Dievas mėgsta sugriauti tai, kas jau nusistovėję, kad išmokytų mus Juo pasikliauti, pavesti Jam savo saugumą. Marija yra mums kantrumo, ramybės ir nuolankumo Dievui pavyzdys. Iš jos mes turime mokytis, kaip paklusniai vykdyti ne savo susikurtą, o Dievo mums numatytą planą.

Šiandien moteris trokšta susilyginti su vyru. Motinystę jos supranta kaip suvaržymą, savo karjeros žlugdymą. Jos nėra pasirengusios aukotis, kad jų vaikai taptų pilnaverčiais Dievo karalystės vaikais. Dievas pašaukė moterį būti motina, dovanoti gyvybę ir gyvenimą pasauliui.
Per moterį Mariją perdavė savo paties gyvybę, paskyrė Marijai tokį gyvenimą, kuris būtų pasiaukojimo ir paklusnumo pavyzdys visoms motinoms. Marija įrodė tikrosios meilės prasmę. Mylintis žmogus yra pasirengęs viską paaukoti dėl mylimo asmens, atiduoti net savo paties gyvenimą.

Mielos mamos, moterys, jūsų pasiaukojančios meilės, jūsų širdies šilumos, jūsų nuolankumo ir tarnystės laukia šiandieninis pasaulis. Moteris pašaukta ne tik pagimdyti vaiką žmogiškajam gyvenimui, bet pagimdyti jį ir dieviškajam gyvenimui. Motina pašaukta pažadinti ir išauginti savo vaikuose malonės gyvenimą.

Melskimės ir prašykime Motinos Marijos padėti mūsų motinoms, kaip ji, nuolankiai priimti Dievo skirtą pašaukimą motinystei. Prašykime, kad Šventoji Dvasia, kūdikiui gimus, suteiktų joms jėgų ir valios išsižadėti savęs, savo nepriklausomybės, daugelio kitų malonių dalykų, kurie ją anksčiau džiugino.

Tegul šiais Jubiliejiniais metais gražiausias visų mūsų pasižadėjimas bus – gyventi sekant Marijos pavyzdžiu. Gyventi su Marija ir jos Sūnumi Jėzumi, vadinasi, pamaldžiai, nuolankiai vykdyti Dievo valią. Tegul šis pasiryžimas niekada neapleidžia mūsų. Amen.