Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

„Mirtis yra lyg tiltas - perėjimas iš gyvenimo, teikiančio laikiną džiaugsmą į tą gyvenimą, kuris teikia amžiną džiaugsmą“ (2020-10-22)

Mons. V. Grigaravičiaus homilija sakyta "Saulės" gimnazijos mokiniams ir mokytojams

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, susirinkome prie Viešpaties altoriaus kartu švęsti Eucharistiją. Šventasis Raštas mums visuomet primena Kristaus žodžius:,, Aš esu Gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę “(Jn 6, 51).

Ar susimąstome apie šiuos žodžius, kurie yra mums kaip stiprybės ir paguodos ženklas? Jėzus Eucharistijoje užtikrina mums amžinąjį gyvenimą. Jis ateina pas mus per rankas kunigo, kuris paaukoja savo gyvenimą Jėzui, kad Jis visada išliktų gyvas tarp mūsų ir stiprintų mus šiame laikinajame gyvenime.

Šiandien susirinkome prisiminti anapilin išėjusius „Saulės“ gimnazijos mokytojus ir mokinius. Jie nuoširdžiai tarnavo Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai, skleidė Dievo žodį visiems, esantiems šalia.

Labai gerai prisimenu Jūsų gimnazijos tikybos mokytoją Aušrelę, kuri šių metų pavasarį paliko šį pasaulį. Ji labai mylėjo ir brangino Eucharistiją, dažnai maitinosi gyvąja Eucharistine Duona, kuri stiprino, teikė vilties amžinajam gyvenimui. Ji tuo nuoširdžiai tikėjo ir pasitikėjo Dievu. Jos tikėjimas liko pavyzdžiu mums ir Jums mielieji. Mes, kaip žmonės, esame pilni troškimų: maisto ir kitų žemiškų gėrybių – turto. Trokštame pripažinimo ir garbės; mylėti artimą ir būti mylimi. Mums taip svarbu, kad būtume išklausyti ir įvertinti, sulauktume paguodos ir ją teiktume kitiems. Bet į giliausius mūsų būties klausimus ir iššūkius atsako tik vienas Dievas, veikdamas neretai per artimo žmogaus buvimą ir jo išmintingą veiklos prisilietimą prie mūsų dvasios ir širdies pasaulio. Kartais yra sunku džiaugtis, kai reikia su kuo nors atsiskirti. Ypatingai mirties atveju, kai numiršta mūsų šeimos narys, arba kas nors iš gerai pažįstamų žmonių.

Aš vis prisimenu, kaip gražiai apibūdino mirtį Šventasis Jonas Paulius II savo laiške vyresniesiems. Jis sakė: „Mirtis yra lyg tiltas - perėjimas iš gyvenimo, teikiančio laikiną džiaugsmą į tą gyvenimą, kuris teikia amžiną džiaugsmą“. Dažnai tą prisimenu, kai tenka palydėti į amžinybę artimą arba gerai pažįstamą žmogų. Todėl mes neturime liūdėti, kaip tie, kurie neturi vilties. Kristus sako : ,, Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną “(Jn 6, 54). Vienoje išleistoje knygoje kun. Vaclovas Aliulis kaip testamentą mums parašė: ,,Duok, Dieve, kad geriau pažinęs Išganytojo asmenybę ir Jo apaštalų narsumą, gyvenčiau tikėjimu į Jėzų Kristų, kuris pirmas pamilo mane ir paaukojo save už mane.” Ar gali būti didesnis džiaugsmas tikinčiajam, uoliai ir ištikimai tarnavusiam Dievui, veidas veidan, susitikti su Juo amžinybėje, kur apsuptas dangaus angelų ir šventųjų garbins Jį per amžius?

Būtent šito gali tikėtis Aušrelė, kuri buvo glaudžiai susivienijusi su Viešpačiu, Jam ištikimai ir uoliai tarnavo. Kitas didelis Aušrelės džiaugsmas, – susitikimas su tais, kuriuos savo gyvenimo metu lydėjo ir vedė pas Viešpatį. Didžiausias sukauptas turtas – tai jos geri darbai, malda už artimuosius ir Bažnyčią. Ji visada rodė pavyzdį, kiek daug gali nuveikti tikintis ir mylintis Dievą krikščionis, kurio gyvenimas glaudžiai suvienytas su Dievu. Ji Viešpaties dovanotų talentų, gabumų, darbštumo nelaikė savyje, neslėpė, bet uoliai naudojo Dievo garbei ir žmonių gerovei. Ji visą gyvenimą iki pat mirties, kiek leido sveikata, neleido laiko tuščiai: dirbo, triūsė, dalinosi savo išmintimi, patirtimi ir gerumu su kitais.

Aušrelė buvo atkakli, kas ypatingai išryškėjo ligos metu. Ji visada jautė savyje, kad reikia už kažką atsiprašyti ir vieną dieną parašė man: „Jei kada kur buvau neteisi ar kaip nors kėliau apmaudą, nuoskaudas, atsiprašau. Parapija man - žmonės šilti, brangūs. Visada ten norėjau, kad būtų daugiau jaunimo, šalia kurių galėčiau darbuotis, bet Dievas ten matyt kitus lyderius davė ir duos. Dievas man davė kitą, tikrai paruoštą išbandymą - dirbti „Saulės“ gimnazijoje, tai tokia palaima, tai svajonių mokykla. Ačiū , kad esate.....“

Meilė ir rūpestis tikėjimu pasireiškia ne vien žodžiais, bet ir darbais. Meilė Dievo įsakymams buvo Aušrelės paskutinė dovana visiems mums, kad Viešpats prisibelstų į mūsų širdis, kad padrąsintų gyvenimo sunkumuose bei džiaugsmuose, vadovautis neišsenkančia Dievo Žodžio išmintimi. Jos paskutinis man rašytas laiškutis byloja: „Viena esu palatoje, nyku nes kalbėti sunku, vaikščioti taip pat. Sutino kojos. Kas nors, bent pakalbėti ateitų, bet visi pavargę nuo kaukių. Laukiu kad iš čia išeisiu. Labai man reikia Jėzaus gydymo, nes šis frontas dabar irgi labai svarbus, bet viskas Dievo malonėje. Ačiū už maldas ir palaikymą.“

Atsisveikinome su Aušrele, tačiau jos meilė, rūpestis ir darbai lieka mūsų širdyse, lieka jos mylėtuose ir ją mylėjusiuose asmenyse. Duok Dieve, kad mūsų Bažnyčioje būtų daugiau tokių krikščionių, kurie degtų meile, uolumu ir darbštumu. Drauge melskime Lietuvai šventų kunigų, vienuolių, uolių Kristaus apaštalų Dievui ir žmonių meilei pasišventusių pasauliečių.

Už nuoširdų tikėjimą ir atsidavimą Viešpačiui ne tik Aušrelės, bet ir kitų gimnazijos mokytojų neabejotinai laukia atlygis: po mirties susitikti su Jėzumi dangiškojo Tėvo namuose, idant pailsėtų nuo savo vargų bei žemiškos kelionės sunkumų ir būtų apdovanoti amžinuoju džiaugsmu. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021