Mieli tikintieji, jau kuris laikas šv. Mišių liturgijoje skaitome apie Kristaus ir tikinčiųjų žydų susipriešinimą. Pereitą sekmadienį skaitėme apie fariziejų bandymą „sugauti Jėzų kalboje“, klausdami, ar „reikia svetimai valdžiai“ mokėti mokesčius. Prieš šios dienos skaitinį kita tikinčiųjų grupė, sadukiejai, „kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo“(Mt 22, 23), bandė sukompromituoti Jėzų, klausdami apie pomirtinį gyvenimą.

Šiandien išgirdome, jog „Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn“ (Mt 22, 34). Rodos fariziejai turėtų džiūgauti savo priešų nesėkme prigauti Jėzų, tačiau jų džiaugsmą temdė ir jiems buvo nemalonu, kad sadukiejų nesėkmė dar labiau padidino Jėzaus autoritetą žmonių akyse. Todėl vienas iš fariziejų Įstatymo mokytojų klastingai paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22,36). Šį fariziejaus klausimą galima suprasti dvejopai: pirma - kokios sąlygos turi būti išpildytos, kad įsakymas būtų didžiausias; antra - kuris įsakymas yra visų pirma. Ir suprantama, kaip beatsakytų Jėzus, Jo sprendimas visada gali pasirodyti priešingas fariziejų nuomonei. Jėzus atsakė taip, kad kiekvienas turi pripažinti Jo teisybę.

Įsigilinkime detaliau į Jėzaus atsakymą. „Mylėk Viešpatį...“ – šis įsakymas paimtas iš Mozės Įstatymų knygos ir fariziejai negali to užginčyti. „Visa savo širdimi...“ – vadinasi žmogus nieko negali labiau mylėti už Dievą, Dievas turi būti visų pirma. Ar gali kas tam prieštarauti? „Tai didžiausias įsakymas...“ – tuo Jėzus pabrėžė svarbą įsakymo, kuris yra pagrindas visiems kitiems įsakymams. „Į jį panašus...“, kadangi žmogus panašus į Dievą, nes Dievas jį sukūrė pagal savo paveikslą, todėl žmogų reikia mylėti dėl Dievo. Tačiau įsakymas mylėti artimą, nors ir yra tos pačios prigimties savo svarba ir didumu, bet jis vis dėlto savo verte nėra lygus pirmajam įsakymui. Nelygus todėl, kad žmogų reikia mylėti po Dievo, tačiau panašus, nes Jį reikia mylėti pirma visų kitų sutvėrimų. „Mylėti savo artimą kaip patį save“, – vadinasi linkėti kitam to, ko linkime patys sau, vardan Dievo mylėti Jį taip, kaip mylim save. „Jais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ – baigė Jėzus savo ištarmę.

Vadinasi Įstatymo vykdymas anuot Jėzaus yra pagrįstas meile. Rašto aiškintojai ir fariziejai visus žmogaus poelgius vertino pagal tai, kaip jis vykdo Įstatymus. Anuot jų poelgis yra geras, jei jis atitinka Įstatymą. Jėzus gi poelgį laikydavo geru, jei jis kildavo iš gerų vidinių paskatų, tai yra, moralinė vertė slypi ne veiksmuose, bet vidinėje nuostatoje: „Ir jei išdalinčiau vargšams viską, ką turiu (...), bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau“ (1Kor 13,3) - rašė šv. Paulius korintiečiams.

Taigi, iš krikščionio reikalaujama labai nedaug – tik meilės, nes „visas Įstatymas telpa viename sakinyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22,34). Vienas šių dienų mąstytojas yra pasakęs: „Negalime tikrai mylėti Dievo, jei nemylime savo bendrakeleivių šioje žemiškoje kelionėje.“ Apaštalas Jonas mums sako: „Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį.“(1Jn 4, 21).

Meilė yra Evangelijos esmė. Vėlgi apaštalas Jonas rašo: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.“(1Jn 4, 10-11).

Mielieji, mes visi esame dvasiniai savo Dangiškojo Tėvo vaikai, taigi mes – broliai ir seserys. Anot apaštalo Pauliaus: „Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai.“(Rom 8, 16-17a). Taigi Jėzus Kristus yra mums pavyzdys, todėl krikščionio pareiga sekti ir mokytis iš Jėzaus gyvenimo. Jis gydė ligonius, pakeldavo pažemintuosius, gelbėjo nusidėjėlius. Jėzaus meilė pasižymi daugeliu savybių, tokių kaip maloningumas, kantrumas, nesavanaudiškumas, supratingumas ir atlaidumas. Taip ir mes turime bendrauti su aplinkiniais. Dažniausiai mūsų meilė pasireiškia kasdieniuose tarpusavio santykiuose. Visų pirma ji pasireiškia mūsų gebėjimu pamatyti žmonių poreikius ir į juos atsakyti. Visada stenkimės būti atidūs ir jautrūs savo aplinkinių mintims, jausmams ir aplinkybėms. Teisingas požiūris į kitus prasideda nuo tinkamo jų vertinimo. Rasti trūkumų kituose paprasta, nes niekas nėra tobulas. Be to, mes greičiausiai pastebime tas ydas, kurių patys turime antraip jų neatpažintume. Taigi pasmerkdami kitus, dažnai dėl to paties apkaltiname ir save. 

Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris mėgsti teisti kitus. Juk teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi.“(Rom 2, 1). Niekada nežeminkime ir nenuvertinkime kito. Verčiau atjauskime ir padrąsinkime. Ypač turime būti atsargūs, kad neatsargiais žodžiais ar veiksmais nesunaikintume kito žmogaus pasitikėjimo. Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad reikia išmokti ne tik duoti, bet ir priimti, leistis būti mylimam ir priimti kito meilę lygiai taip svarbu, kaip ir mylėti.

Daugelis mūsų žinome, jog Dievas mus myli tokius, kokie esame, silpnus, svyruojančius, dažnai paskendusius nuodėmėse... Bet ar mes visada su pasitikėjimu priimame Jo meilę, ar atsiliepiame į Jo kvietimą: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jono 13,34). Būkite palaiminti ir Dievo meilės apglėbti. Amen.