Mieli tikintieji, šiandien išgirdome vieną iš paskutiniųjų Jėzaus palyginimų Evangelijoje pagal Matą. Šioje Evangelijoje aprašyta daugiausia palyginimų, iš kurių didžioji dalis apie Dangaus karalystę. Šį kartą ji palyginama su dešimčia mergaičių: „Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos“(Mt 25, 2).

Dažnai girdžiu pasmerkiant protingąsias mergaites už tai, kad jos pagailėjo savo alyvos, nepasidalijo su paikosiomis ir taip pasmerkė jas likti už durų. Nesunku įsivaizduoti, kokios nusiminusios, kaip skaudžiai nusivylusios jos stovėjo už durų. Jos gi taip pat rūpestingai ruošėsi į karaliaus vestuves. Jos šventiškai pasipuošė, gal net gražiau nei protingosios, nusiteikė savo žavėsiu atkreipti į save kitų dėmesį. Bet jų linksmas nusiteikimas greit baigėsi, kai pradėjo gęsti jų žibintai. Su viltimi jos kreipėsi į protingąsias: „Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta“(Mt 25, 8). Deja, išgirdo neigiamą atsakymą: „Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite“(Mt 25, 9). Joms teko naktį su šventiniais drabužiais bėgioti, kažkur belstis, maldauti ir galiausiai ... viskas buvo veltui: „Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos“ (Mt 25, 10b).

Atskubėjusios mergaitės ėmė prašytis: „Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!“(Mt 25, 11). Deja,  iš anapus pasigirdo negailestingas balsas: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“ (Mt 25, 12). Suprantama šią graudžią istoriją Jėzus papasakojo ne tam, kad ką nors sugraudentų ar papiktintų. Kadangi jis šią istoriją susiejo su Dangaus karalyste, tai turim įžvelgti kažką, kas susieja mus su tikėjimu, santykiu su Dievu.

Pirmiausia, ką reiškia alyva, ką reiškia žibintai? Teologai įvairiai aiškina. Vieni sako, kad tai tikėjimas ir darbai, kiti, kad tai Dievo Žodis ir jo vykdymas, dar kiti, kad alyva - tai Šventosios Dvasios simbolis. Manau kaip beaiškintume, viena turim suprasti, jog tikėjimo kelyje nevalia pasikliauti vien jausmais, kad ir kokie jie būtų gražūs, džiaugsmingi ir įkvepiantys.

Ar pastebit, kai viskas sekasi, kai esame laimingi, norisi dėkoti Dievui ir džiaugtis gyvenimu. Tačiau gyvenime dažnai tenka susidurti su sunkumais, neviltimi, kurie neišvengiamai susilpnina tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Tuomet mūsų jausmai, tai yra tikėjimo žibintai pradeda gęsti, į širdį įsibrauna sutema, pradedame blaškytis tarsi naktyje. Iš kur tuomet gauti alyvos tikėjimo ugniai palaikyti? Tikėjime visada ieškokime Dievo, ir būtent Jis yra svarbiausias asmuo mūsų gyvenime, mūsų žemiškųjų žibintų šviesa.

Šiame palyginime galime įžvelgti dvi pamokas, kurias pateikė Jėzus. Pirmiausiai Jis įspėja, kad kai kurių dalykų negalima gauti ar padaryti paskutinę minutę, kaip tai darė paikosios mergaitės. Negalima užsiimti įvairiais reikalais tol, kol nebeliks laiko pasirengti susitikimui su Dievu. Antra, palyginimas įspėja mus, kad yra dalykų, kurių negalima paimti iš kitų. Žmogus negali pasiskolinti iš kitų santykio su Dievu – jis pats turi užmegzti šį santykį.

Žmogus negali pasiskolinti iš kitų gero charakterio savybių – jis pats jas turėtų išsiugdyti. Mes ne visada galime gyventi kitų žmonių sukaupto dvasinio kapitalo sąskaita. Kai kuriuos dalykus turime pasiekti patys, nes jie negali būti pasiskolinti iš kitų. Pagaliau akivaizdu, kad jaunikis yra pats Kristus, o dešimt mergaičių yra krikščionių bendruomenė, Bažnyčia – Kristaus sužadėtinė.

Apaštalas Paulius rašo: „Aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11, 2). Tačiau Bažnyčią sudaro protingosios (protingieji) ir paikosios (paikieji). Visi, atėjusieji į bažnyčią, tikisi būti išganyti. Deja, kartu su jaunikiu į vestuves pateko tik pusė mergaičių, tik tos, kurios buvo pasiėmusios ne tik žibintus, bet ir alyvos. Kitos penkios, kurios turėjo tik žibintus, liko už durų. Jos pristigo ne tik alyvos, bet ir laiko. Jei būtų laiku susirūpinusios, tai greičiausiai būtų taip pat suspėjusios.

Mes visi laukiame atvykstančio Jaunikio, Jėzaus, kuris mus pakvies į vestuvių puotą. Mes nežinome kada tai įvyks, todėl Jėzus kviečia: „Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“(Mt 25, 13). Budėdami imkime pavyzdį iš protingųjų mergaičių. Jos suprato, kad išsaugoti tikėjimą bei meilę Dievui, būtina nuolat atsinaujinti, papildyti savo širdį Dievo žodžiu, Jo pažinimu. Protingosios mergaitės vadovavosi meilės logika, kuri sako: niekada nenustok laukti ir nenustok tikėti. Paikosios mergaitės turėjo žibintus, tačiau nepakankamai mylėjo, nepakankamai turėjo tikėjimo, jos vykdė tik pareigą. Kartu su Dovydu melskimės: „Dieve, tu mano Dievas, Tavęs aš ieškau; mano siela tavęs ilgisi, mano kūnas Tavęs trokšta kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė“ (Ps 63, 2). Amen.