Mieli tikintieji, šie metai paskelbti Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai šventimo metais. Kauno arkivyskupija sudarė šventimo programą, kurioje pramatyti pagrindiniai sielovadiniai akcentai, tai
• Šv. Raštas
• Sekmadienio šventimas
• Evangelizacija
• Katechizacija
• Pašaukimų ugdymas.

Štai kodėl visose Bažnyčiose paskelbta akcija „Šv. Raštas – kiekvienai šeimai“. Tikintieji kviečiami ne tik įsigyti Šv. Raštą, bet ir skirti laiko jo studijoms, pamąstymams, giliau pažinti Jėzaus mokslą, kuriuo grindžiamas mūsų tikėjimas. Mes kviečiami bent sekmadieniais švęsti Eucharistiją, nuoširdžiai melstis už šeimas, pašaukimus, Bažnyčios vienybę.
Programoje kiekvienam sekmadieniui numatyta katechetinių homilijų tematika.
Kadangi šį sekmadienį minim Kristaus Krikštą, tai katechezė skirta Įkrikščioninimo sakramentams: krikštui ir sutvirtinimui.

Šiandien kalbėsime apie esminį, viso būsimojo krikščioniškojo gyvenimo pamatą – Krikšto sakramentą.
Žodis „Krikštas“ reiškia panardinimą, pamerkimą į vandenį. Tai susiję su Senąja Sandora, kurioje gyvybės ir mirties šaltinis buvo vanduo.
Iki Jėzaus žydų tikėjime jau egzistavo krikšto apeigos. Pagonys, kurie norėjo pereiti į žydų tikėjimą, buvo panardinami į vandenį.
Jonas Krikštytojas Jordano upėje krikštijo visus žydus, kurie išpažindavo nuodėmes ir atgailavo. Jis skelbė: „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnius už mane (...). Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3,11).

Tarp ankstesniųjų krikštų ir krikščioniškojo yra esminis skirtumas. Ankstesnės apeigos buvo „atsivertimo krikštas nuodėmėms atleisti“ (Mk 1,4). Jėzaus Krikštas reiškia susivienijimą viename kūne – Jėzuje, tai bendrystė mistiniame Jėzaus Kūne – Bažnyčioje. Per krikštą mes tampame Dievo vaikais, broliais, seserimis Kristuje. Štai kodėl Kristus būdamas be nuodėmės, laukiamas Mesijas, pats atėjo, kad būtų pirmtako pakrikštytas. Į Jono Krikštytojo nustebimą atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mt 3,15).
Jėzaus Krikštas visų pirma žymėjo Jo atėjimą į bendruomenę tų, kurie laukė Dievo karalystės. Antra, priimdamas Krikštą, Jėzus liudijo norįs dalyvauti bendruomenės narių gyvenime ir troško, kad jie dalyvautų Jo gyvenime. Ir trečia, tai parodo visišką Jėzaus klusnumą Tėvo valiai.

Jėzus įgyvendino krikšto pirmavaizdžius Senojoje Sandoroje. Nuo kryžiaus iš perverto Jo šono ištryško kraujas ir vanduo – Krikšto ir Eucharistijos ženklai. Po prisikėlimo Jėzus patiki apaštalams misiją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19).
Ir nuo Sekminių dienos, kai Šventoji Dvasia nusileido ant apaštalų, Bažnyčia teikia Krikštą tiems, kurie tiki į Jėzų Kristų.
Esminė apeiga šio sakramento yra krikštijamojo panardinimas į vandenį. Šiais laikais vanduo išliejamas ant galvos, šaukiantis Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardo. Pakrikštytasis visam laikui priklauso Kristui, Jo sukurtai Bažnyčiai.
Jei aš jūsų paklausčiau, ar žinote savo krikšto datą? Kokiomis aplinkybėmis šiandien krikštas teikia man kažkokią reikšmę? Ar išgyvenu kada nors, kad esu krikštytas ir tai mane daro kitokį, nei yra nepakrikštytieji? Vienaip ar kitaip Krikštas tėra tik neaiškiai įsisąmonintas praeities dalykas.

Kyla nauji klausimai. Kaip Krikštas gali būti esminis sakramentas, viso tolesnio krikščioniškojo gyvenimo pamatas, jei aiškiai, asmeniškai net neprisimename. Juk dauguma buvome pakrikštyti kūdikiais, neatsiklausus, be mūsų valios. Kodėl reikia krikštyti kūdikius, gal geriau brandesniame amžiuje, kai galima būtų pasirinkti.
Kiekvienas gimsta su gimtąja nuodėme, todėl kūdikį reikia išlaisvinti iš piktojo galios bei įvesti į Dievo vaikų laisvės karalystę. Ir tai padaroma per Krikštą.

Sovietiniais laikais buvo tėvų, kurie dėl užimamų pareigų bijojo krikštyti vaikus. O dabar jie norėtų gyventi pilnavertį krikščioniškąjį gyvenimą. Tuomet jie turi asmeniškai išpažinti savo tikėjimą Kristumi. Šį išpažinimą už kūdikį atlieka tėvai, Bažnyčia. Atsakomybę už suaugusiojo parengimą Krikštui, vaikų tikėjimo bei krikšto malonės ugdymą prisiima krikšto tėvas ar krikšto motina ir visa bažnytinė bendruomenė.
Atsakysiu į keletą dažniausiai kylančių klausimų. Kas gali krikštyti? Paprastai vyskupas, kunigas arba diakonas. Iškilus būtinybei (gimė silpnas vaikas, gresia mirtis) krikštyti gali kiekvienas asmuo, turintis intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia. Jis lieja vandenį ant krikštijamojo galvos ir taria: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“.
Ar krikštas būtinas išganymui? - Taip, tiems, kuriems buvo paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę prašyti šio sakramento.
Ar galima būti išganytam be Krikšto? – Taip, nes Kristus mirė dėl visų žmonių išganymo.
Be Krikšto gali būti išganyti dėl tikėjimo mirę žmonės, katechumenai ir tie, kurie malonės veikiami, nepažindami nei Kristaus nei Bažnyčios, nuoširdžiai ieško Dievo ir stengiasi vykdyti Jo valą (gyvena vedini savo sąžinės balso). Be Krikšto mirusį Bažnyčia savo liturgijoje patiki Dievo gailestingumui.
Dažnas klausia, kokia yra per krikštą gaunamo krikščioniškojo vardo prasmė? Dievas pažįsta kiekvieną vardu. Per Krikštą krikščionis Bažnyčioje gauna savo vardą. Pageidautina – kokio nors šventojo, kuris būtų šventumo pavyzdžiu ir, kuris laiduotų užtarimą pas Dievą.

Pagaliau atsakysiu į anksčiau iškeltą klausimą. Kokiomis aplinkybėmis Krikštas šiandien įgyja man reikšmę? Kada šiandien iš naujo patiriu Krikštą? Yra daugelis būdų tai patirti. Įvardinsiu tik keletą.
Pirma. Kiekvieną kartą, kai kalbu „Tėve mūsų“ ir kalbu iš širdies, sąmoningai, patiriu savo Krikštą, kaip galimybę būti mylimu Tėvo sūnumi. Kai kreipiuosi į Dievą kaip į „Tėvą“, aktualizuoju, išpažįstu ir įgyvendinu savo Krikštą.
Antra. Kiekvieną kartą, kai kasdienybėje apsisprendžiu pagal Kristų. Pavyzdžiui, apsisprendėte kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose, rekolekcijose, adoruoti Švč. Sakramentą ir t.t. šie apsisprendimai yra pagal Kristų, jie kyla iš mūsų Krikšto.
Trečia. Kai surandu savyje jėgų palaidoti nuodėmingą praeitį ir žvelgti į priekį, tai vėl gi galiu padaryti tik remdamasis savo Krikštu. Būtent šis sakramentas man duoda jėgų.
Ketvirtąją situaciją nusakysiu šv. Pauliaus žodžiais: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12,13). Kitaip tariant, kai patiriame Bažnyčios vienybę, solidarumą su pakrikštytaisiais broliais, mes išpažįstame Krikšto vienijančią jėgą, visus krikščionis padarančią vienu Kūnu su Jėzumi.
Pateikiau tik keturias situacijas, kai šiandien, čia ir dabar gyvendamas jaučiu veiksmingą savo Krikštą. Krikštas nėra tolimas kažkada įvykęs vyksmas, kurio net neatsimename. Jis reiškia, kad būtent dabar esu Tėvo mylimas, esu sukurtas pagal Jo Sūnaus paveikslą, esu pajėgus apsispręsti gyventi pagal Evangeliją, įstengiu palaidoti savo nuodėmingą praeitį ir žvelgti į priekį, galiu įsijungti į savo bendruomenės gyvenimą ir aukotis vardan Bažnyčios gerovės.

Baigdamas noriu pateikti keletą klausimų apmąstymui:
-Ar žinai savo Krikšto datą? Ar švenčiu ją kasmet kaip gimtadienį, bent širdyje?
-Ar atsimenu savo vaikų Krikšto datą? Ar primenu jiems šią datą ir kartu šventiškai praleidžiame ją?
-Ar noriai priimu tokias progas, kad atnaujinčiau savo Krikšto džiaugsmą ? Ar dalyvauju Velyknakčio pamaldų metu atnaujinat Krikšto malonę?
-Ar pajuntu kalbėdamas „Tėve mūsų“, kad šis kreipinys primena man Krikšto galią?

Kviečiu apmąstyti šiuos klausimus ir atsinaujinti krikščioniškoje dvasioje.

Parengta naudojantis literatūra:
Carlo Masia Martini. Sakramentai, Kaunas „Caritas“, 1997 m.; Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Tarpdiecezinė katechetikos komisijos leidykla, 1996 m.; Philippe Beguerie, Claude Duchesneau. Kaip suprasti sakramentus. Lietuvos Katechetikos centras, 1998 m.; Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, Vilnius,1992 m.