„Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“(1Tes 5, 16-17). Šiais apaštalo Pauliaus žodžiais norisi šiandien, trečiąjį Advento, vadinamo Džiaugsmo sekmadieniu, prabilti į jus, mieli tikintieji.

Mes įpusėjome Advento kelionę, jau regime Betliejaus tvartelyje užgimsiančią skaisčią šviesą, kuri perskros tamsą, paskutiniu metu apgaubusią pasaulį. Šiandien mes sutinkame nemažai žmonių, kurie gyvena neviltyje, tarsi tamsoje klaidžioja vieniši ir jaučiasi apleisti. Kartu su apaštalu norisi jiems ištarti: „Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (1Tes 5, 18-20).

Mes esame kviečiami dalintis tikėjimo džiaugsmu. Be paliovos melsdamiesi prašykime, kad Viešpats sustiprintų mūsų tautos dvasią, išvaduotų iš piktojo pinklių, suteiktų drąsos ir ramybės sieloms, sutrikdytoms užgriuvusios pandemijos. Šito mus moko vienas iškiliausių Advento palydėtojų Jonas Krikštytojas.

Šiandien vėl girdime jo balsą. „Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą“(Jn 1, 7-8), - rašo evangelistas Jonas.

Ką reiškia „turėjo liudyti“? Liudytojas yra tas, kuris sako teisybę apie tai, ką yra matęs, girdėjęs ar asmeniškai patyręs. Tai reikalauja tikėjimo, drąsos ir nuolankumo. Būtent toks yra Jono Krikštytojo liudijimas. Jono nuolankumas ir kuklus savęs pristatymas padaro jo liudijimą veiksmingą. Į kunigų ir levitų klausimą: „Kas tu esi?" Jis prisipažino nesigindamas: „Aš nesu Mesijas!" Jie ir vėl klausė: „Tai kas gi tu? Gal Elijas?" Jis atsakė: „Ne!" - „Tai gal tu pranašas?" Jis atsakė: „Ne!"(Jn 1, 19-21). Manau, dažnam mūsų norisi būti pranašesniam, svarbesniam nei kiti.

Dažnai kreipdamiesi į Dievą prašome padėti pasiekti savo trokštamų tikslų. Tuo tarpu Jonas Krikštytojas neprisiėmė sau jokios garbės. Žydams įkyriai klausinėjant: „Tai kas gi tu (...)? Ką sakai apie save?"(Jn 1, ), jis nuolankiai atsakė: „Aš - tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!, kaip yra kalbėjęs pranašas Izaijas"(Jn 1, 22-2 ). Šv. Augustinas „Pamokslų“ knygoje rašė: „Balsas yra Jonas, tačiau Viešpats „pradžioje buvo Žodis“ (Jn 1, 1). Jonas yra balsas savam laike, o Kristus yra amžinasis Žodis pradžioje (...). Balsas praeina, o Žodžio dieviškumas išlieka.

Pats Jonas Krikštytojas buvo palaikytas Kristumi, nes yra sudėtinga atskirti balsą nuo žodžio (...). Juk jeigu Jonas būtų pasisakęs esąs Mesijas, tuo lengvai visi būtų patikėję. Bet jis išsigynė, atsiskyrė, nusižemino. Jis gerai žinojo, iš kur ateina išgelbėjimas, suprato esąs tik žiburys ir bijojo būti nuneštas puikybės vėjo.“ – taip rašo Šv. Augustinas. Tai, kad balsas praeina, o Žodžio dieviškumas išlieka, Šv. Augustinas paaiškina paprastu pavyzdžiu, klausdamas: „Ar išliko Jono krikštas?“ ir atsako: „Jis pakrikštijo ir pasišalino. Tačiau Kristaus krikštas teikiamas iki šiol.“

Šiuo Advento metu Jonas Krikštytojas kviečia permąstyti savo gyvenimą, taisyti tai - kas buvo sugadinta, įnešti daugiau krikščioniško gyvenimo į savo aplinką, parodyti daugiau meilės savo artimui. Mes kviečiami liudyti Kristų, tai yra rodyti į Jį, pasakoti kitiems, ką asmeniškai patyrėm, kokią įtaką Kristus daro mano gyvenimui ir pasirinkimams, kiek mūsų pačių elgesys atitinka Evangeliją. Liudijimo centre visada turi būti Kristus.

Svarbiausia, mes turime būti ne tik Jo liudytojais turim ne tik sakyti apie Jį tiesą, bet ir ja gyventi. Kitaip tariant gyventi taip, kad kartu su apaštalu Pauliumi galėtume ištarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“( Gal 2, 20). Evangelija baigiasi Jono Krikštytojo žodžiais: „ Tarp Jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate“ (Jn1, 26). Iš tiesų, Jėzus visada yra šalia, ir džiaugsmo, ir skausmo akimirkomis, tik dažnai mūsų ego, manasis „aš“ neleidžia Jo atpažinti.

Mielieji broliai ir seserys Kristuje, šiandien įžengėm į trečiąjį Advento sekmadienį – Džiaugsmo sekmadienį. Mes esame kviečiami į džiaugsmą, išgyvenant Kristaus artumą. Apie tai šventasis popiežius Jonas Paulius II rašė: „Žinojimas, kad Dievas yra ne toli, bet arti, kad Jis neabejingas, bet užjaučiantis, neatsiribojęs, bet gailestingas Tėvas, meiliai stebintis mus ir gerbiantis mūsų laisvę, tampa priežastimi gilaus vidinio džiaugsmo, kurio negali paveikti kasdienio gyvenimo pakilimai ar nuosmukiai“.

Tegul šis Šv. Kalėdų laukimo laikas, paženklintas sunkių išbandymų, tampa ne dejonių, kaltinimų, nusiminimo ar nevilties metas, bet pasirinkimo metas tarp to, kas svarbu, o kas laikina ir praeina, tarp to, kas būtina, esminga ir kas ne. Džiaugsmingai, turėdami šviesią viltį sutikime mūsų Viešpaties Užgimimo šventę. Amen.