Mieli broliai ir seserys Kristuje, nepaisant skaudžių iššūkių, kurie šiemet ištiko žmoniją, neaplenkiant ir mūsų, vakar džiugiai su šviesia viltimi sutikome mūsų Viešpaties Užgimimo šventę. Kristus apreiškęs pasauliui Dievą, atnešęs Gerąją Naujieną – Dievas yra meilė ir gailestingumas, nežadėjo lengvo ir linksmo gyvenimo.

Ką tik perskaitytoje Evangelijos pagal Matą ištraukoje girdėjome Jo žodžius: „Sergėkitės žmonių: nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose (...). Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10,17.22). Apreiškimo Jonui knygoje skaitome nuostabius žodžius: „Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti.( ...). Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką! (Apr 2,10) Visais laikaisi nuo pirmųjų krikščionybės žingsnių, Kristaus mokslas pareikalauja tvirto apsisprendimo: „pripažinti, kad „Jis yra čia ir dabar!“ ar tik sakyti „Jis kažkada buvo ir galbūt kada nors ateis...“

Šiandien, švenčiant antrąją Kalėdų dieną, Bažnyčia primena pirmąjį kankinį už Kristų, Šv. Steponą. Jis buvo Jeruzalės rabinų akademijos studentas, nepaprastai gabus ir buvo laikomas doru, perspektyviu rabinu. Kai Kristaus mokslas palietė Stepono širdį, jis metė akademiją, pasikrikštijo ir tapo uoliu Dievo žodžio skelbėju. Ir tai darydavo ugningai, uždegančiai, švytinčiu kaip angelo veidu. Žmonės žavėjosi juo, sekė jį ir daugelis atsivertė į krikščionybę. Akademijos profesoriai į disputus su Steponu siuntė gabiausius, gerai paruoštus studentus. „Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Šventajai Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“(Apd16,10).

Steponas drąsiai priekaištavo žydams už Kristaus, Dievo Sūnaus nužudymą, kvietė juos atgailai. Ir daugelis įtikėję, tai darė. Kadangi Steponas Kristų laikė Dievu, tai tautos vyresnieji jį suėmė ir teisė pagal tą patį įstatymą kaip Kristų – už piktžodžiavimą. Apaštalų darbų, septintajame skyriuje Steponas teisme pasakė ilgą kalbą, primindamas žydų istoriją. Tai buvo ne savęs apgynimo kalba, o žydų tautos vadus pasmerkianti: „Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimi ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai“ (Apd 7,51). Už tai Steponas buvo pasmerktas mirti. Jis buvo išvestas už miesto ir užmėtytas akmenimis: „Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“(Apd7, 59).

Ši malda primena Jėzaus maldą ant kryžiaus: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė“ (Lk 23, 44–46). Kaip Jėzaus šūksnis išreiškė visišką savęs patikėjimą Dievui ir paliudijimą, jog Jis suvokia, kad nėra apleistas, taip Steponas liko ištikimas iki galo Kristui. Jis „kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje“(Apd 7,55). Paskutinieji Šv. Stepono žodžiai: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60) taip pat primena Jėzaus maldą ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk23, 34).

Atkreipkime dėmesį, kad Steponas kreipiasi į Prisikėlusįjį Jėzų, aiškiai įvardydamas savo budelių nusikaltimą – nuodėmę. Tuo tarpu Jėzus kreipiasi į Tėvą, prašydamas atleidimo kankintojams, nes jie „nežino, ką darą“. Tas „nežinojimas“ palieka atvirą kelią į atsivertimą. Būtent tai ir nutiko romėnų šimtininkui, kuris Jėzaus mirties akivaizdoje išpažino: „Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“(Lk23, 47).

Pop. Ratzingeris Benediktas XVI knygoje „Jėzus iš Nazareto“ rašo: „Juo labiau visus laikus ir visus žmones guodžia tai, kad Viešpats tiek iš tikro nežinančiųjų, budelių, tiek jį nuteisusių žinančiųjų atveju jų nežinojimą padaro pagrindu prašyti atleidimo – laiko tai vartais, pro kuriuos galima žengti į atsivertimą“ (Jėzus iš Nazareto, II, psl. 166). Šį „nežinojimo“ motyvą aptinkame tiek Apaštalų darbų knygoje, tiek apaštalo Pauliaus laiškuose. Pavyzdžiui, Apaštalų darbų knygoje apaštalas Petras priekaištauja judėjams: „Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį. Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių“(Apd 3, 14-15). Po šio skausmingo priminimo, Petras tęsia: „O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs tai padarėte iš nežinojimo, kaip ir jūsų vadai“(Apd 3, 17).

Toliau jis kviečia: „ Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės“(Apd 3, 19). Vadinasi, suteikia viltį išsigelbėjimui. Apaštalas Paulius laiške Timotiejui liudija: „(...)anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo“( 1Tim 1, 13)

Pop. Benediktas toje pačioje knygoje rašo: „Nežinojimas sumažina kaltę, palieka atvirą kelią į atsivertimą. Tačiau tai nėra tiesiog pasiteisinimas, nes sykiu išduoda, jog tiesos reikalavimui spyriojasi atbukusi širdis.“

Mielieji, Šv. Stepono kankinystėje reikšminga yra tai, kad prieš jį sukilo ne asmenybės, kiekvienas savo vardu ir asmenine atsakomybe, bet žmonės, tarsi atstovaujantys įvairioms institucijoms: libertinų sinagogai, kirėniečiams, atėniečiams ir kt. Tai buvo žmonės, neturintys savo nuomonės ir savo idėjos, kurią galėtų priešpastatyti Stepono liudijimui. Jie slėpėsi už savo atstovaujamos institucijos autoriteto ir neturėdami savosios vilties, baisiai įniršo dėl Stepono liudijimo apie gelbstinčią Kristaus viltį amžinajam gyvenimui.

Mes, krikščionys, būdami vienybėje su Kristumi ir tikėdami Jo pažadais, visada tikim pergale ir gyvename viltimi, jog mūsų laukia amžinasis džiaugsmas Dievo karalystėje. Amen.