Mieli tikintieji, antrąjį Gavėnios sekmadienį Šv. Mišių skaitinių liturgijoje visada nuskamba Jėzaus Atsimainymo istorija, kuri aprašyta visose sinoptinėse Evangelijose. Šiandien ją išgirdome iš Evangelijos pagal Morkų.

Pirmiausia išgirdome: „po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną“(Mk 2, 2a). Veiksmas vyksta po to, kai Jėzus pirmą kartą prabilo apie būsimą Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Be to, paskelbė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi”(Mk 8, 34). Ir štai dabar Jėzus nusprendė atskleisti savo dievystę trijų artimiausiųjų mokinių akivaizdoje. Jis „užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno“(Mk 2, 2b). Būti ant kalno, tai tarsi pažvelgti į savo gyvenimą iš viršaus, pažvelgti į savo širdį kitokiu žvilgsniu, pamatyti tikrovę iš aukštesnio taško. Be to, kiekvienas kopimas į kalną yra ypatingas. Lipimas į kalną reiškia artėjimą prie Dievo, ėjimą į Jo artumą. Šventasis miestas Jeruzalė taip pat yra aukštai ir ėjimas į Jeruzalę visada yra kilimas aukštyn, ėjimas link Dievo. Biblijoje aukštas kalnas yra ypatinga vieta, dažniausiai žyminti susitikimą su Dievu.

Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos Dievas bandydamas Abraomą kalbėjo: „Paimk savo sūnų, savo vienturtį, kurį tu myli, Izaoką, nuvyk į Marijos žemę ir ten ant kalno, kurį tau parodysiu, jį paaukok kaip deginamąją auką!“ (Pr 22,2). Kai viskas buvo suruošta, Abraomas ant kalno iš dangaus išgirdo Viešpaties angelo žodžius: „Nekelk rankos prieš berniuką (...). Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus“ (Pr 22,12).

Evangelijoje girdėjome minint du Senojo Testamento pranašus. Pirmasis - Mozė, su kuriuo ant Sinajaus kalno „Viešpats kalbėdavo veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33,11), - skaitome Išėjimo knygoje. Kitas pranašas Elijas, kuris kilus Samarijoje badui dėl žydų tautos nepaklusnumo Dievui, atnašavo ant Karmelio kalno auką. Vėliau Elijas patyrė susitikimą su Dievu ant Sinajaus kalno.

Evangelijose taip pat daug kartų skaitome apie įvykius ant kalno. Nuo Palaiminimo kalno nuskambėjo garsūs Jėzaus palaiminimai. Prieš kiekvieną svarbų sprendimą Jėzus pasitraukia į nuošalę (dažniausiai į kalną) melstis. Evangelijoje pagal Luką skaitome: „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį melsdamasis. Išaušus rytui, jis pasišaukė dvylika; juos ir pavadino apaštalais“ (Lk 6,12-13). Taip mes sužinome, kad pirmuosius apaštalus iš mokinių tarpo Jėzus taip pat išsirinko ant kalno, prieš tai per maldą bendravęs su Tėvu.

Prieš savo kančią ir mirtį Jėzus meldėsi ant Alyvų kalno. Jis buvo nukryžiuotas taip pat ant kalno, vadinamo Golgota. Šiandien girdėjome vieną gražiausių ištraukų apie Jėzaus dieviškumo šlovę ant Taboro kalno. Prieš tai kalbėjęs apie kančią ir mirtį, Jėzus nori atskleisti galutinę kančios prasmę, todėl Jis artimiausius mokinius nusiveda ant aukšto kalno. Ten atsimainęs, Jėzus tarsi norėjo parodyti apaštalams savo dievystę ir parengti juos būsimiems skaudiems išgyvenimams, kad jie nepalūžtų, kai matys Jį suimtą, kankinamą, mirštantį ant kryžiaus. Jėzus norėjo sustiprinti jų tikėjimą, kad geriau suprastų Jį ir Jo misiją. Jėzus norėjo parodyti mokiniams, kad Jame išsipildė pranašystės apie ateisiantį Mesiją. Būtent Jis yra Mesijas, Dievo Sūnus, kurio pergalė bus pasiekta tik kryžiaus paslaptimi. „Besileidžiant nuo kalno, Jis liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių”(Mk 9, 9). 

Nors mokiniams dar vis buvo neaišku, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“, jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė (Mk 9,10). Tuomet jie dar negalėjo net minties prileisti, kad jų Mokytojas ir Mesijas turi mirti. Juk tuomet sužlugs visos jų svajonės ir viltys, sudėtos į Jėzų. Tik po Prisikėlimo jie sugebės suvokti, kad Atsimainymas nebuvo atsitiktinis Jėzaus dieviškumo spindėjimas. Per Jėzaus atsimainymą iš debesies nuskambėjo Tėvo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite Jo!“ (Mk 9, 7).

Tai skatina ir mus priimti teisingą sprendimą, kaskart ryžtis paklusti Jėzui bei Jo mokymui, nes, anot Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, „žmogaus gyvenime negali būti svarbesnio akto už tikėjimo aktą; būtent čia laisvė įgyja tiesos tikrumą ir apsisprendžia gyventi tąja tiesa“. Kaip mes galėtumėme gyventi pagal šios dienos Evangeliją ir išgirstas mintis? Manau turime visuomet apsispręsti klausyti Jėzaus ir gyventi pagal Jo žodžius, kaip darė apaštalai. Tam pasiryžkime kasdien perskaityti bent keletą Šv. Rašto (geriausia pasirinktos Evangelijos) eilučių. Tuomet rasti laiko, nuošalioje vietoje jas medituoti. Taip neabejotinai Jėzus leisis geriau būti pažintam ir leis patirti artimesnius santykius su Juo. Amen.