Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

Meldžiamės už COVID-19 pandemijos aukas (2021-03-06)

Klebonas mons. V. Grigaravičius


Mieli tikintieji, Europos Tarybai priklausančių šalių-narių vyskupų konferencijų Taryba šiemet Gavėnios metu kviečia jungtis į maldos už mirusiuosius nuo COVID-19 Europoje grandinę. Lietuvos vyskupai į šią kontinentinę maldos grandinę tikinčiuosius kviečia įsijungti šiandien, Švč. M. Marijos dieną, kartu prašant jos ne tik užtarimo mirusiems, bet ir pagalbos dar vis kenčiantiems nuo šios klastingos ligos.

Šiandien kaip niekada vis dažniau kyla klausimai: „Už ką Dievas baudžia žmoniją? Kodėl kenčia nekaltieji, kurie visą gyvenimą vadovavosi Dievo Įstatymu, o tuo tarpu kiti, net šitoje sudėtingoje situacijoje ieško sau naudos?“ Šie nekaltųjų kančios klausimai yra keliami per visą žmonijos egzistavimo laiką. Ir daugeliui žmonių ištikusi kančia yra didžiausia kliūtis pasitikėti Dievu, yra pretekstas nutolti nuo Jo.

Šią mintį aiškiai nusako žinomo rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio vieno romano herojaus Ivano Karamazovo protestas: „Ar įmanoma pasitikėti Dievu pasaulyje, kur kenčia vaikai? Jei Dievas geras, kaip jis gali leisti kentėti nekaltiems?“ Mieli tikintieji, ištikus gyvenimo krizei, visuomet ieškome priežasties, ieškome to, kurį galima būtų apkaltinti. Ir tai paprastai yra Dievas, kuris sukūrė šį pasaulį.

Antikos laikų vienas filosofas yra pasakęs: „Jeigu Dievo nėra, tai iš kur atsiranda gėris? Bet jeigu yra Dievas, tai iš kur atsiranda blogis? Kaip minėjau, šis klausimas jaudino visų laikų žmones. Daugelyje Biblijos vietų taip pat keliamas šis klausimas. Ypač ryšku Psalmėse. Pavyzdžiui 73-oje Psalmėje psalmininkas pradžioje išsako pasipiktinimą susidūrus su nedorėlių laime ir teisiųjų nelaime: „Skausmo kentėti nedorėliams nereikia (...). Mirtingųjų triūsas jų nevargina (...). Jie šaiposi ir kalba pikta (...). Prieš dangų jie burnoja(...). Tad tokie yra nedorėliai, visuomet be rūpesčių kaupiantys turtus“(Ps 73, 4-5. 8-9. 12). Tuo tarpu dorasis diena iš dienos laiko savo širdį tyrą, plauna rankas, norėdamas parodyti, jog yra nekaltas ir vis dėlto kenčia vargą ir kas rytą yra nuplakamas(plg. Ps 73, 13-14).

Argi ne tokios ir panašios mintys kyla susidūrus su šių dienų ištikusia bėda, kai artimą, mylimą žmogų ištinka sunki liga, kai negali jo aplankyti, paduoti ranką, paguosti,kai prisieina laiduoti net neatsisveikinus, net neturint galimybės paskutinį kartą pažvelgti į mylimą veidą. Tačiau nuo Psalmės teksto pusės pasikeičia gaida.

Psalmininkas rašo, kad visa tai suprasti buvo beviltiška, kol jis neįėjo į Dievo šventovę. Tik įėjęs suvokė, kas nutiks nedorėliams. Jis rašo: „Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaito ir pastumi į žūtį. Kaip staiga jie tampa nelaimingi!“(Ps73, 18). Suprantama, tai nėra teisiojo kančios pateisinimas.

Gavėnios laikas – tai apmąstymų laikas, tai įsigilinimo į save laikas, tai atsakymų ieškojimo laikas. Šiame sudėtingame, kupiname baimės, skausmo ir nežinios laike Bažnyčia kviečia studijuoti Šv. Raštą, kad geriau pažintume šį Dievo sukurtąjį pasaulį, kad galėtume suprasti, kodėl aš esu, kam ir kaip aš gyvenu. Siūlau šioje Gavėnioje, išgyvenant sudėtingą laikotarpį, perskaityti ir apmąstyti Jobo knygą. Jos herojus Jobas „žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir šalinasi nuo pikto“(Job1, 8b), - taip apibūdina jį pats Dievas. Taigi, šis teisusis pasmerkiamas skaudžiausiems išbandymams, ir vis dėlto netgi draugų kaltinamas, jis lieka ištikimas sau ir nenori pripažinti neegzistuojančių nuodėmių. Jis netgi išdrįsta ginčytis su Viešpačiu ir tai išveda jį į naują pažinimo kelią. Jobas suvokia, jog suversti Dievui atsakomybę už kančią yra visiškas absurdas. Dievas nesukūrė blogio, kuris verčia žmogų kentėti. Iš tiesų, nedvejojant galima sakyti, kad daugiausia kančios sukelia žmogus žmogui.

Ar galima atsakomybę suversti Dievui dėl koncentracijos stovyklų ar gulagų Sibire, kur vieni žmonės kankino, žemino ir žudė kitus žmones? Ar galima kaltinti Dievą, jei žmonės nepaisydami jokių įspėjimų, grėsmių, besaikiai eikvoja žemės turtus? Ar ne dėl žmonių kaltės kilo ir ši baisi pandemija?

Jobas, visko netekęs, baisios ligos ištiktas, draugų pasmerktas, netgi negavęs atsakymo, kodėl jis, nejausdamas kaltės, turi kentėti, liko ištikimas Dievui ir šlovino Jį. Mūsų Uola, į kurią galime atsiremti, mūsų jėga ir stiprybė yra Jėzus Kristus, kuris „pasiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų ligas“(Mt 8, 17). Atiduodamas savo gyvybę kaip išpirka už mūsų nuodėmes, Jėzus patiria tą patį likimą kaip ir visos nekaltos aukos ir taip užtikrina, kad jų kančia nebūtų veltui. Jėzus pažadėjo, jog ateis Dievo teisingumo laikas, kai bus teisiamos aukos ir nusikaltėliai.

Apreiškimo knygoje rašoma, jog bus sukurtas naujas pasaulis: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos (...). Ir nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“(Apr 21, 3-4).

Įsiliedami į kontinentinę maldos grandinę už mirusiuosius ir dar kenčiančius nuo COVID-19 ligos, kartu su apaštalu Pauliumi tarkime: „Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas,kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami. Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda“( 2 Kor 3-5). Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021