Įpusėjus Gavėniai, Šv. Mišių skaitinių liturgija prabyla apie Dievo meilę, apie tikėjimą, apie artėjančią Kristaus auką ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes.

Pirmasis skaitinys iš Antrosios Kronikų knygos primena žydų tautos išvarymą iš savų žemių. „Judo valdovai, kunigai ir liaudis pasidarė labai neištikimi Dievui. Jie sekė pagonių niekšybėmis ir išniekino namus, kuriuos Viešpats Jeruzalėje buvo padaręs savo šventove.“(2Kron 36, 14-15). Tačiau Dievas iš meilės savo tautai, nuolat siuntė pranašus, kurie įspėdavo, kvietė atsisakyti nuodėmingo gyvenimo ir atsigręžti į savo Dievą. Tačiau judėjai nepakluso, „jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, nepaisydavo jo žodžio ir tyčiodavosi iš jo pranašų“ (2 Kron 36, 16). Tuomet pakilo Dievo rūstybė, Jis siuntė svetimšalį karalių, kuris sunaikino Jeruzalę, sugriovė šventyklą, o kas išliko gyvas išvarė į tremtį Babilone.

Ir vis dėlto, Dievas nepaliko savo tautos nelaimėje. Jis „pažadino Persų karaliaus Kyro dvasią“( plg. 2 Kron 36, 22b), kuris įsakė atstatyti šventyklą Jeruzalėje ir visiems, kas priklauso Dievo tautai keliauti Jeruzalėn.

Evangelijoje pagal Joną Jėzus Nikodemui primena kitą įvykį iš Senojo Testamento Skaičių knygos. Kai izraelitai eidami į Pažado žemę ėmė prieš Dievą ir Mozę murmėti: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje?“(Sk 21, 5). Tada Viešpats pasiuntė žmonėms ugningus žalčius. Jie gėlė žmones ir nuo to daug izraeliečių mirė“(Sk 21, 6). Tautai gailintis dėl savo nepasitenkinimo ir Mozei užtariant, Dievas eilinį kartą pasigaili tautos. Jis liepė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgęs į jį liks gyvas“(Sk 21, 8).

Taip Jėzus savo būsimą „išaukštinimą“ ant kryžiaus sulygina su metaliniu žalčiu, kurį aukštyn iškėlė Mozė. Jis Nikodemui pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn 3, 14-15), nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn 3, 16).

Visa bėda tame, kad labai mažai yra žmonių, kurie tiki, kad Dievas juos myli. Kai kurie apskritai netiki Dievo egzistavimu. Kai kurių tikėjimas drungnas, jų tikėjimas Dievo meile yra blankus, abstraktus. Nesuvokdami Dievo meilės, jie ir patys nemoka kaip mylėti Dievą. Dažnai jie net nebando to daryti, nes mylėti Dievą jiems atrodo per daug sunku. Reikia pripažinti, kad didelė dauguma žmonių tikėjimą suveda į įsakymų, priesaikų vykdymą, į Dievo garbinimą išmoktomis formulėmis, dogmomis bei doktrinomis.

Žinoma viso to reikia, bet svarbiausia, kaip popiežius Pranciškus sako, mes „su didžiu džiaugsmu turim suvokti, kad iš esmės krikščionių tikėjimas yra Dievo ir žmogaus meilės nuotykis“. Judėjams nebuvo lengva tuo tikėti, nes jie matė Dievą tokį, kuris jiems buvo uždėjęs įstatymų naštą ir už nevykdymą juos bausdavo. Jiems Dievas buvo teisėjas ir jiems buvo sunku galvoti apie Dievą kaip apie mylintį Tėvą, kuris laukia sugrįžtančių vaikų namo.

Jėzus atnešė pasauliui Gerąją naujieną „Dievas yra Meilė ir Gailestingumas“. Ir jei mes tikime tuo, tai turime mylėti Dievą ir viską, ką myli Jis. Tam įpareigoja mus Jėzaus paliktas įsakymas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10,27). Taigi tavo širdis turi būti atvira - pirmiausia priimti Dievo meilę ir po to ją dalinti artimiesiems. Šiandien išgirdome dar vieną Jėzaus ištarmę: „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“. (Jn 3,19).

Apie tai popiežius Pranciškus vėlgi kalbėjo: „Jei norime eiti išganymo keliu, mes turim rinktis šviesą, nes tik tie, kurie daro bloga, bijo šviesos „kad jo darbai neaiškėtų“ (Jn 3,20). Ir ši pastaba mums naudinga. Yra žmonių, mes patys įvairiose situacijose, kurie negali gyventi šviesoje, nes labiau pripratę prie prieblandos. Šviesa juos akina, neleidžia orientuotis. Tarsi naktinės būtybės, kurios sugeba judėti tik tamsoje. Ir mes, kai nusidedame, atsiduriame šioje būsenoje: nepakeliame šviesos. Patogiau gyventi tamsoje, nes šviesa skaudina akis, verčia matyti tai, ko nenorime. Ir blogiausia atsitinka, kai akys, dvasios akys, prie ilgo gyvenimo tamsoje taip pripranta, jog net nebežino, kas yra šviesa“, kalbėjo popiežius.

Kartu su Juo nuoširdžiai prašykime: „Leiskime, kad Jėzų mus išgelbėti atsiuntusio Dievo meilė įeitų į mus, kad Jėzaus šviesa, Dvasios šviesa įžengtų į mus ir padėtų matyti dalykus Dievo šviesoje, tikroje šviesoje, o ne toje, kurią skleidžia tamsybių viešpats“ (Pop. Pranciškus, 2020 04 22). Amen.