Mieli broliai ir seserys Kristuje, šio sekmadienio Šv. Mišių liturgija susideda iš dviejų dalių, kurios primena du įvykius. Pirmiausia Bažnyčia primena iškilmingą Jėzaus kaip Karaliaus ir Mesijo įžengimą į Jeruzalę. Anksčiau Jėzus visada vaikščiodavo pėsčias, tačiau ši diena buvo išskirtinė. Jėzus pasirinko asilaitį, kaip taikaus Mesijo pasirodymo simbolį, kaip pranašavo Zacharijas: „Didžiai džiūgauk, Siono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, - jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jaunikio“(Zach 9, 9). Daugybė žmonių pasitiko Jėzų, jie tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles. Priekyje ir iš paskos šaukė: „Osana! Garbė tam kuris ateina Viešpaties vardu!“(Mk 11, 8-9).

Šis iškilmingas įžengimas į Jeruzalę Jėzui reiškia savo Tėvo misijos įvykdymą. Jis įžengia kaip karalius paskelbti savo Tėvo karalystę. Jėzaus sekėjai, priešingai, džiūgaudami priima Jį kaip karalių, tikėdamiesi, kad Jis radikaliai pakeis padėtį, išvaduos Izraelį iš nekenčiamos romėnų priespaudos ir jis ims viešpatauti kitoms tautoms. Su tokiomis mintimis procesijos dalyviai atėjo į šventyklą tikėdamiesi iš Jėzaus lūpų išgirsti ugningą kalbą apie Izraelio išvadavimą. Tačiau Jėzus kaip tikrasis šventyklos šeimininkas, viską apžiūrėjęs, kartu su mokiniais išėjo į Betaniją (plg. Mk 11, 11). Tai, be abejo, daugelį nuvylė ir vėliau paskatino prisijungti prie šaukiančiųjų: „Ant kryžiaus jį!“

Po iškilmingos procesijos, prasideda antroji liturgijos dalis, kurioje išgirdome Kristaus Kančią pagal Morkų. Nuo dabar visą savaitę Viešpaties kančia vyraus visuose skaitiniuose ir mąstymuose iki įžengsime į Prisikėlimo rytą. Mielieji, šiandienos šventimas prasidėjo džiugiu Osana!, o baigėsi tos pačios minios pasmerkimu: ant kryžiaus Jį! Ir tai neprieštarauja Verbų sekmadienio prasmei, priešingai parodo, jog Jėzus niekieno neverčiamas, savanoriškai prisiima kančią, kaip yra sakęs: „Niekas neatima gyvybės iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu” (Jn 10, 18). Dabar Jėzus supranta, kad atėjo valanda, kai turi įvykti tai, dėl ko Jis tapo žmogumi.

Evangelistas Jonas rašo: „Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo” (Jn 13, 1). Suvokdami, kad „Dėl mūsų Kristus nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“(Fil2, 8), neieškodami kaltų, per kuriuos Jis buvo atiduotas smurtui ir žiauriai kančiai, mąstykime apie tai, jod dar labiau Jėzus kentėjo savo širdyje dėl daugybės patirtų apleidimų bei išdavysčių.

Būtent dėl to, Kristaus kančia nesibaigė, ji tęsiasi, bet kitomis prasmėmis. Pirmiausia atsinaujina kiekviename Kristaus mokinyje, kuris kenčia ir yra persekiojamas kaip Jėzus dėl teisybės. Turbūt ne vienas skaitėme liudijimus apie tai, kokias kančias patyrė kaliniai tiek sovietų, tiek hitlerinės Vokietijos lageriuose. Šią dieną 1945 metais, po kalinimo Štuthofo koncentracijos lageryje, mirė kun. Alfonsas Lipniūnas. Apie nežmoniškas sąlygas ir žiaurų elgesį su kaliniais šiame lageryje rašo Balys Sruoga savo knygoje „Dievų miškas“.

Kristaus kančia atnaujinama ir kiekvieno, kuris savo nuodėmėmis vis dar šaukia: „Ant kryžiaus jį!” Nuo mūsų pačių priklauso, su kuo esame Kristaus kančios istorijoje: ar su Simonu Kireniečiu, kuris padėjo Kristui nešti kryžių, ar su Veronika, kuri šluostė krauju pasruvusį Jėzaus veidą, ar su gailiai verkiančiomis moterimis, ar su šimtininku, kuris mušasi į krūtinę ir išpažįsta: „Tikrai šitas žmogus buvo Dievo sūnus!“(Mk 15, 39), ar su Marija ir Jonu, stovinčiais po kryžiumi. O gal su Jėzų išdavusiu Judu, išsigynusiu Petru, Pilotu, kuris nusiplauna rankas ar su tais, kurie “stebėjo iš toli”? Didžioji Savaitė visa tai mums nuolat turi priminti. Mūsų dabartinį gyvenimą išreiškia kryžiaus simbolika, o mūsų tikėjimą ir viltį atspindi Prisikėlęs Kristus bei tuščias Jo kapas. Amen.