![]() |
|||||||||
|
![]() |
||||||||
- Šventadienio mintys
V gavėnios sekmadienis, B (Jn 12, 20-33) (2021-03-21)Klebonas mons. V. Grigaravičius
Mieli tikintieji, jau kitą sekmadienį švęsime Kristaus Kančios (Verbų) sekmadienį. Šiandien girdėtoje Evangelijoje pagal Joną veiksmas vyksta likus vienai savaitei iki Velykų šventės. Į Jeruzalę atkeliavo daug žmonių iš viso krašto. „Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų“(Jn 12, 20). Jie kreipėsi į Pilypą, prašydami: „Gerbiamasis mes norime pamatyti Jėzų!“(Jn 12, 21). Apie tai išgirdęs, Jėzus pasakė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“(Jn 12, 23). Ne vieną kartą iki šio momento esame girdėję Jėzaus žodžius: „Dar neatėjo mano valanda!“. Pirmą kartą tai išgirdome Jėzaus aktyvios veiklos pradžioje, kai Jis pasišaukęs pirmuosius mokinius, kartu su jais atvyksta į Kaną, kur vyksta vestuvės. Čia yra ir Jėzaus motina Marija. Pasibaigus vynui, Marija manydama, kad jos sūnus turėtų kaip nors padėti, sako jam: „Jie nebeturi vyno.“ Tačiau Jėzus taria: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“(Jn 2, 4). Kitas įvykis - gimtajame Nazareto miestelyje. Mokant sinagogoje, dėl Jėzaus žodžių tėvynainiai išsivaro Jį ant kalno, norėdami nustumti žemyn. Bet Jėzus išsivaduoja iš jų ir pasišalina (plg. Lk 4, 28-29). Jo mirties „valanda“ dar nebuvo atėjusi. Vėliau, kai apie Jėzaus daromus stebuklus plačiai pasklido žinia, buvo bandoma ne kartą Jį suimti, uždaryti į kalėjimą arba netgi nužudyti, tačiau nesėkmingai, nes „dar nebuvo atėjusi jo valanda“. Akivaizdu, kad Jėzus gerai žinojo dėl ko mirsiąs ir kokį darbą iki to turi atlikti. Jis taip pat gerai žinojo, kiek laiko skirta šiai užduočiai atlikti, todėl drąsiai vykdė savo pasiuntinybės misiją. Galutinį nuosprendį Jėzus pasirašo prikeldamas iš kapo jau keturias dienas pragulėjusį Lozorių. Regėdami šį stebuklą, daugelis žydų, atėjusių paguosti Marijos ir Mortos, įtiki Jėzų. Kiti gi nueina pas fariziejus ir praneša jiems apie įvykį. „Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“.(...). Vyriausiasis kunigas Kajafas jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“ Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti“(Jn 11, 47-50. 53). Pagaliau išmušė Jėzaus valanda! Valanda, „kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus“. Ši valanda nėra paprasta laiko žymė. Tai ypatingo lūžio metas, kai prasideda nauja išganymo istorijos era. Ištaręs „atėjo valanda“, Jėzus priduria: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“(Jn 12, 24). Šio atsakymo esmė yra ta, jog šiuo metu nėra svarbu tiesiog skirti laiko keletui graikų. Kaip kviečio grūdas, Jėzus, miręs ir prisikėlęs, grįš visiškai nauju būdu ir tuomet visus patrauks prie savęs. Evangelijos pabaigoje girdėjome: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti“ (Jn 12, 32-33). Ištarmė apie kviečio grūdą yra pirmoji Jėzaus atsakymo graikams dalis. Toliau Jis nusako žmogiškosios egzistencijos pagrindinį įstatymą: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“(Jn 12, 25). Kas nori gyventi tik dėl savęs, žvelgdamas tik į save, būtent tas praranda gyvenimą. Tik atsisakant savęs, tik dovanojant save kitiems, tik ištariant „taip“ Dievo valiai, tik tada mūsų gyvenimas įgauna prasmę ir neša vaisių, kurie teikia tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Kristi į žemę ir apmirti, vadinasi, ne tik atneši vaisių, bet ir „išsaugoti savo gyvybę“. Tikroji laimė atrandama tik tada, kai ateina suvokimas gyventi dėl kitų. Kviečio grūdo pavyzdys Jėzui padeda perteikti mokymą, kuris atskleidžia visų pirma Jo asmeninę istoriją, o po to ir Jo mokinių. Ištarme: „Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‚Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!‘? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą“ (Jn 12, 27), - Jėzus nusako savo žmogiškąją baimę prieš būsimąją kančią, tačiau kartu pabrėžia, jog Jo pasiryžimas yra tvirtas ir neatšaukiamas. Iš tiesų, kviečio grūdas pirmiausia yra pats Jėzus. Kaip kviečio grūdas Jis krito į žemę savo kančioje ir mirtyje ir išdygo bei davė vaisių savo prisikėlimu. „Gausūs vaisiai“, kuriuos Jis atnešė, yra Jo mistinis Kūnas - Bažnyčia, kuri gimė iš Jo mirties. Realiai „vaisiai“ yra ne tik pakrikštytieji, bet ir visa žmonija, nes Jis mirė už visus, visi buvo Jo atpirkti, taip pat ir tie, kurie to dar nežino. Jėzus atidavė savo gyvybę dėl pasaulio išganymo. Lygiai taip pat ir mes esame kviečiami dalyvauti ir tęsti Jėzaus išganymo darbą aukojant savo jėgas ir žinias. Pamokslininkas Jonas Auksaburnis tvirtina: „Mirtis nėra joks gėris, bet yra gera po mirties būti su Kristumi“. Jėzus užtikrina: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas“(Jn 12, 26). Mielieji, Jėzus davė pažadą, kad mes prisikelsime iš mirties tam, kad nebemirtume daugiau. Ar tai tikite?! Amen. |
|||||||||
|