Nejauku ir nyku Didįjį penktadienį bažnyčiose. Jas gaubia visiška tyla, neskambinama varpais, negrojama jokiais muzikos instrumentais. Nudengti altoriai primena Kalvarijos kalną, tuštumą, visišką apleistumą. Kryžiai su uždengtu kančios atvaizdu, paveikslai, kuriuose vaizduojamas Nukryžiuotasis, taip pat iki Kryžiaus pagerbimo pamaldų būna uždengti, o kiti – iki Velyknakčio. Ne tik tyla, bet ir paslaptinga prietema gaubia bažnyčios skliautą, nes prie jokio paveikslo ar šventos statulos nedegamos žvakės. Šie ženklai sukuria kančios nuotaiką, parengia tikinčiuosius Kryžiaus pagerbimo pamaldoms.

Jos prasideda, kai atėjęs kunigas parpuola priešais altorių kniūbsčias ir meldžiasi. Ši malda primena Jėzaus maldą Alyvų darželyje, simbolizuojančią gilų atsidavimą Tėvo valiai. Kurį laiką ir visi tikintieji, paskendę tyloje, suklaupę kartu meldžiasi.

Po maldos prasideda pirmoji pamaldų dalis – Žodžio liturgija. Didįjį Penktadienį visada skaitoma Viešpaties Kristaus Kančia pagal šv. Joną, ir visada parenkami su kančia susieti skaitiniai iš Senojo Testamento apie kenčiantį tarną – tai Izaijo giesmė ir psalmė, o iš Naujojo - skaitinys iš laiško Žydams, apie didį vyriausiąjį kunigą Kristų.

Besiruošdamas šiam pamokslui, atradau šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinį laišką „Naujajam tūkstantmečiui prasidedant“( „Novo millennioineunte“), parašytą 2001-aisiais sausio 6 d. Šiame laiške 25 paragrafe pavadinimu „Kančios veidas“, kalbama apie Jėzaus kančią. Jis prasideda taip: „Įšimąstydami į Kristaus veidą, priartėjame prie paradoksaliausio Kristaus slėpinio aspekto...“ Dieną prieš tai, per Paskutinę vakarienę, Jėzus buvo pasakęs: „Tėvas ir aš esame viena“. Trečią valandą Golgotos viršūnėje Jėzus ne tik prisiėmė žmogaus veidą, bet ir užsidėjo nuodėmės veidą ir liko visiškai apleistas Tėvo.

Šventasis Jonas Paulius II rašo: „Visu smarkumu šį paradoksą išryškina Jėzaus, regis, nevilties pilnas skausmingas šauksmas ant kryžiaus: "Eloji, Eloji, lema sabachtani?" Tai reiškia: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai‘“ (Mk 15, 34 ir Mt 27, 46).

Mielieji, skaitydami apie Kristaus kančią, mes regime tik Kristaus patiriamą fizinį skausmą, kuris buvo nenusakomai žiaurus ir siaubingas – plakimas rykštėmis, ant galvos uždėtas erškėčių vainikas, sunkus kryžiaus kelias, nukryžiavimas ir galiausiai mirtis.

Šventasis Jonas Paulius II užrašo mintį, kuri iš esmės pakeičia mūsų suvokimą apie Kristaus kančią: „Pirma ir daugiau negu kūnas neapsakomai kenčia jo siela.“ Šios Evangelijos 16-ame skyriuje Jėzus mokiniams kalbėjo: „Štai ateina valanda, – ir netgi yra atėjusi, – kai jūs išsisklaidysite kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš ne vienas, nes su manimi yra Tėvas“( Jn 16, 29–33).

Ir štai sunkią kančios akimirka Jėzus pasijuto apleistas Tėvo. Šis apleistumo jausmas sukėlė daug didesnį skausmą nei fizinė kančia, todėl iš Jo širdies išsiveržė skaudi aimana: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Jėzus miršta visų apleistas, savo tautos atmestas, romėnų valdovo pasmerktas, apleistas draugų ir net savo Tėvo. Dėl ko jį apleido Tėvas, kuris ne kartą sakė: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus!“ Atsakymas paprastas: „Kristus ant savęs užsikrovė visų amžių nuodėmes ir kaltes. Tėvas, dabar žiūrėdamas į Kristų, nebemato jame savo mylimo Sūnaus, bet tik mūsų nedorybes.

Nuodėmė yra Dievo išsižadėjimas. Kristus pats norėjo patirti visus tuos jausmus, išgyventi tą tuštumą ir nusivylimą, kuris siaučia nusidėjėlio sieloje. Žmogus atmetė Dievą. Kristus norėjo pats patirti tą atmetimą. Jis buvo apleistas dangaus ir žemės, kad, tarp dangaus ir žemės kalbėdamas, juos galėtų vėl sutaikyti.“

Šventasis Jonas Paulius II, kviesdamas „iš naujo pradėti nuo Kristaus“ pastato mus priešais „Kančios veidą“, kad paskui parodytų „Prisikėlusiojo veidą“. Jis rašo: „Nuo skausmo iki meilės, nuo apleistumo jausmo iki visiško atsidavimo Tėvui, nuo vienatvės iki bendrystės, nuo mirties iki prisikėlimo (...).

Skausmas, mirtis, Didysis penktadienis nėra pabaiga. Tai perėjimas į meilę, į pasitikėjimą Tėvu, į bendrystę su Dievu ir broliais bei seserimis, į prisikėlimą.“ Mirtis užantspauduoja kiekvieno žmogaus gyvenimą. Ir žemiškajame Kristaus gyvenime mirtis buvo svarbiausias momentas. Jis tam ir atėjo į pasaulį, kad mirtų ir savo mirtimi mums duotų gyvenimą. Dabar jau jo žemiškojo gyvenimo ir kančios tikslas buvo pasiektas, todėl triumfuojančiu balsu Jis sušunka: "Atlikta!" Atliktas išganymo darbas. Visa tai, ką apie jį rašė pranašai, jau išsipildė. Jėzus įvykdė savo misiją. Jis paskelbė ir iškilmingai atvėrė Dievo karalystę. Jis atskleidė meilę ir Dievo malonę. Ir įgyvendino tą meilę ir malonę, mirdamas už pasaulio nuodėmę, tokiu būdu atvėrė visiems kelią, kad gyventų pagal Dievo valdžią. Amen.