Mielieji, kaip pastebime Prisikėlęs Jėzus įvairiais būdais stengiasi pasirodyti savo mokiniams. Evangelistas Lukas aprašo tik du Jo susitikimus su mokiniais. Pirmasis, tai gerai mums žinomas Prisikėlusio Jėzaus susitikimas su dviem mokiniais, kurie iš baimės palikę Jeruzalę, bėgo į Emausą. Kelyje jie „kalbėjosi apie visus tuos įvykius“(Lk 24, 14). Jiems taip besikalbant, prisiartino pats Jėzus, bet mokiniai jo nepažino. „Jėzus jiems tarė: „Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“(...). Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“(Lk 24, 25. 27).

Vėliau, kai mokiniai Jėzų pažins iš duonos laužymo, Jam pradingus, jie sakys: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“(Lk 24, 32). Nepaisant vėlyvo laiko, jie išskubėjo šia džiugia žinia pasidalinti su likusiais. Ten juos pasitiko pritarimas: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“(Lk 24, 34). Šios istorijos tęsinį išgirdome šios dienos skaitinyje. „Jiems apie tai bekalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!““(Lk 24, 36).

Mums neabejotinai kelia nuostabą tai, kad mokiniai iš liudijimų jau žino, kad Jėzus prisikėlė, jau apie tai kalbasi ir vis dėlto, pasirodžius Jėzui „Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią“(Lk 24, 37). Matydamas jų dvejones, Jėzus parodo jiems savo vinių perdurtas rankas ir kojas, sakydamas: „Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinkite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“(Lk24, 39). Jiems vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paprašo valgyti. Jis valgė jų akyse, kad mokiniai matytų, jog Jis nėra vaiduoklis, o prisikėlęs su kūnu. Jis valgo, turi tą patį kūną, tačiau perkeistą, tobulą kūną – dvasinį kūną. Apaštalas Jonas pirmajame laiške rašo: „Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2).

Kitaip tariant ir mes, įtikėjusieji, apsivilksime kiekvienas tuo dvasiniu kūnu po savo prisikėlimo. Tik iškentėjęs kančią ir mirtį Jėzus, vienintelis be nuodėmės, galėjo sugrąžinti šią nuo pat pradžių Dievo numatytą garbę žmogaus kūnui. Jis ir mums duoda pažadą: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“(Jn 6, 54). Ir vis dėlto vienokiu ar kitokiu būdu Jėzus yra atpažįstamas.

Evangelistas Lukas aprašydamas Jėzaus susitikimą su mokiniais iš Emauso, rašo, jog vakarieniaujant, Jėzus „paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“(Lk 24, 30-31a). Marija Magdalietė atpažino, kai Jėzus pašaukė ją vardu, šiandien išgirdome, kad mokiniai atpažino Jėzų, kai Jis parodė savo žaizdas ir kartu valgė. Kad visiškai išsklaidytų abejones, Jėzus jiems tarė: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse?“ Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“(Lk 24, 44-45).

Taigi norint atpažinti Kristų turi „atsiverti akys ir protas“ arba kas nors turi padėti juos atverti. Yra pamokanti Luko Adriano (LucAdrian) knygutė „Gėlės pragare“. Joje aprašomos įvairios istorijos apie pranciškonų bendruomenės gyvenimą viename baisiame Niujorko kvartale. Viena vertus, pačiose nelaimingiausiuose, gyvenimo vilties netekusiuose, prasigėrusiuose, narkotikuose paskendusiuose ir kitokių negandų ištiktuose, jie stengėsi atpažinti kenčiančio Kristaus veidą. Ir antra, su didele kantrybe, pasišventimu jie daugeliui „atvėrė akis bei protą“ ir parodė kitą gyvenimą su Kristumi, padėjo atsitiesti, atgauti žmogiškąjį orumą.

Vieną tokį atvejį papasakosiu. Jaunuolio, vardu Luisas, istorija panaši į daugelio kitų šio baisaus kvartalo vaikinų istoriją. Luiso tėvas mirė nuo narkotikų perdozavimo, kai jaunuoliui buvo septyneri. Mama liko su šešiais vaikais. Luisas buvo vyriausias. Norėdamas padėti šeimai, berniukas pradėjo užsiiminėti narkotikų „bizniu“. Tačiau jaunus pečius užgriuvusi naštą, greitai jį palaužė. Vieną vakarą užėjus depresijai, jis pats griebėsi narkotikų. Greit tapo nuo jų priklausomas. Vieną dieną jis ateina pas brolius pranciškonus ir sako: „Aš esu žlugęs, bet patikiu jums savo brolius, seseris ir motiną, neleiskite jiems pražūti.“

Neužilgo Luisas už narkotikų platinimą patenka į kalėjimą. Broliai pradėjo rūpintis ne tik Luiso šeima, bet ir pačiu vaikinu. Jam pavyko atsikratyti priklausomybės, o išėjęs iš kalėjimo, atėjo pas brolius ir paprašė: „Broliai, neapleiskite manęs. Jei vėl parkrisiu, nebepasikelsiu“. Greitai su brolių pagalba Luisui „atsivėrė protas“ ir jis giliau pažinęs Kristų, atliko išpažintį, išsilaisvino iš visų nuodėmių, išdavysčių, susitaikė su Dievu ir su pačiu savimi. Kaip Evangelijos sūnus palaidūnas gavo Tėvo atleidimą ir iš pagrindų pakeitė savo gyvenimą. (Pagal LucAdrian, Gėlės pragare“, psl. 60, 2008 m.)

Mielieji, mes dažnai su baime žvelgiame ir šalinamės tų, kurie prasigėrę, narkotikų prisisiurbę, murzini ir neaiškų kvapą skleidžiantys. Stengiamės labai greit juos apeiti. Bet ką pasakė Jėzus: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų nelaimėlių – man padarėte“. Prisikėlęs, Jis įpareigojo ne tik apaštalus, bet ir visus įtikėjusius Jo Prisikėlimu visoms tautoms skelbti šią Gerąją naujieną, kad „atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“(Lk 24, 27b). Taigi, mes taip pat esame įpareigoti kiekvienam nelaimėliui padėti pakilti, išgyventi Kristaus artumą ir patirti atsivertimo malonę, Amen.