Mieli tikintieji, šiandien švenčiame Gerojo Ganytojo sekmadienį. Kaip pastebėjo vienas kunigas, Biblijos žinovas, vertimas yra netikslus, nelabai atspindintis Jėzaus asmenį. Jėzui apibūdinti tikslesnis vertimas būtų „Kilnusis Piemuo“ arba „Taurusis Piemuo“. Tai biblistas paaiškina tuo, kad pasakymas „Gerasis Ganytojas“ nusako pareigybę.

Tuo tarpu Jėzus priešpastato save samdiniui, kuris yra tik ganytojas. Esant pavojui, samdinys pabėga, „nes jis samdinys, jam avys nerūpi“(Jn 10, 13). Tuo tarpu Jėzus sako: ...aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę“(Jn 10, 13-14). Taigi Jėzus vadina save piemeniu, kuriam nėra užkrauta pareiga. Jis daro aiškią perskyrą tarp to, kas yra pareiga ir to, kas yra esmė – Jis yra Gelbėtojas. Jis už savo avis atiduoda savo gyvybę: „Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“(Jn 10, 18), - girdėjome Jėzaus žodžius Evangelijoje.

Taip paaiškėja, kodėl ne „gerasis ganytojas“, bet „kilnusis, taurusis“. Jėzus daro kur kas daugiau negu būdinga piemeniui – atiduoda savo gyvybę. Epitetas „gerasis ganytojas“ labiau tinka tiems, kurie sąžiningai atlieka jiems pavestas pareigas.

Šiandien meldžiamės už pašaukimus į dvasinį luomą, už mūsų sielų ganytojus. Mes laukiame ir ilgimės ganytojų, kurie atsilieptų į mūsų nerimą, suprastų mūsų skausmą, padėtų išbristi iš liūdesio ir kasdienybės rutinos, ypač šiais sudėtingais laikais. Didelis džiaugsmas parapijai, kurioje dirba su meile ir pasiaukojimu žmonėms tarnaujantys kunigai. Nors sakydami „gerasis ganytojas“, paprastai suprantame dvasinio luomo atstovus, tačiau žodis „gerasis“ gali būti priskirtas kur kas platesniam ratui.

Šiandien mes girdime „geras gydytojas“, „geras mokytojas“, „gera mama“, „geras tėvas“, „geras vadovas“, „geras lakūnas“ ir t. t. Jie yra savo srities puikūs, rūpestingi, kitų labui pasišventę ganytojai. Kada kunigui, motinai, tėvui, mokytojui, vadovui, gydytojui galime priskirti epitetą „geras“? Neabejotinai, kai jis su mele, nuolankiai žvelgia į kiekvieną, neskirsto į blogus ir gerus, mielus ir atstumiančius, protingus ir kvailus, aukoja savo laiką ir iš Dievo gautus talentus savo vaikų ir kitų labui. Viskas priklauso nuo to, kaip jaučiuosi toje vietoje, tose pareigose, kurias užimu. Lengviausia būti gera mama, geru tėčiu, nes tai mano šeima, tai mano vaikai ir dėl jų aukotis įrašyta prigimtyje. Nors ir čia visko pasitaiko.

Visai kas kita, kai ateinu į darbą ir jaučiuosi kaip samdinys, tai, be abejo, atlieku tą darbą ne iš visos širdies, nerodau jokios iniciatyvos, kad kažkam padėti, palengvinti gyvenimą. Kiekvienas galim atrasti pavyzdžių iš savo aplinkos arba sužinome iš knygų, filmų apie pasiaukojančius arba savanaudiškus žmonių poelgius.

Pateiksiu vieną pavyzdį. Sukrečianti istorija apie benamius, gatvės vaikus posovietinėje Lietuvoje aprašyta rašytojos, poetės Vandos Juknaitės knygoje „Išsiduosi. Balsu.“ Šioje knygoje rašytoja aprašo savo pačios patirtį, kaip su grupe bendraminčių ji keletą metų netoli Anykščių rengė vasaros stovyklas iš gatvės ir prie stoties surinktiems vaikams.

Beglobiams, nuvargusiems, dažnai fizinę ir dvasinę negalią turintiems, meilės ir žmogiškos šilumos nepatyrusiems vaikams stovykloje buvo bandoma kompensuoti nors mažytę dalelytę to, ką vaikai galėtų turėti, augdami darnioje šeimoje.

Stovyklos rengėjai parodė tikrą gerojo ganytojo pavyzdį - su meile, didele kantrybe, neskaičiuodami nei dienų, nei valandų, įsijausdami į sužeistų širdžių šauksmą, leido vaikams pasijusti laisvais, išgyventi artimo meilę. Deja, toks gyvenimas baigdavosi kartu su saulėta vasara. Vėliau vaikai vėl grįždavo į purviną kasdienybę.

Autorės pasiūlyta gelbėjimo programa žlugo dėl valstybinės priežiūros institucijų abejingumo. Kaip dažnai gyvenime gražios iniciatyvos žlunga, būtent dėl atsakingų asmenų abejingumo. Todėl labai svarbu, kad mūsų renkami kandidatai į vyriausybę, seimą, į bet kokį vadovaujamą postą pirmiausiai pasižymėtų gerojo ganytojo savybėmis. Mes gi dažnai labai atmestinai žvelgiame į rinkimus. Ir mūsų abejingumas gali brangiai kainoti tautos gerovei ir kas skaudžiausia – tautos moralei.

Mielieji, šiandien kviečiu melstis už visus tautos ganytojus, o ypač už kunigus, kuriems patikėta kilni pareiga – būti tarpininku tarp Dievo ir žmogaus. Tačiau nepamirškime, kad jis yra tik žmogus ir niekada nebus toks, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus! Bet mes turime būti dėkingi Viešpačiui, kad per kunigą teikiamų Dievo malonių jis nesusiejo su jo asmeniniu šventumu. Kunigo išrišimas galioja net ir tada, kai jis pats yra nusidėjęs. Prie altoriaus kunigas gali būti praradęs Dievo malonę, bet jo aukojama auka yra Kristaus auka, teikianti tas pačias malones kaip ir švento kunigo.

Tad tegul šį sekmadienį mūsų maldos pasiekia ir gyvuosius, ir mirusius kunigus, ir teišprašo daugiau pašaukimų, kad būtų kam atleisti mūsų kaltes ir aukoti Kristaus auką. Amen.