Ką tik išgirdome Evangelijos pagal Joną ištrauką iš septynioliktojo skyriaus, kuris vadinamas „Aukščiausiojo Kunigo malda“. Jėzus kalba pakėlęs akis į dangų ir kreipiasi „Tėve“. Tai būdingas Jėzui elgesys maldoje.

Prisiminkime duonos padauginimo scenas, Lozoriaus prikėlimą iš numirusių, Jėzaus maldą Alyvų kalne. Šiame skyriuje Jėzus kreipiasi į Tėvą su prašymu dėl savo mokinių: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes“(Jn 17, 11b).

Šis prašymas liečia ir mus, šių dienų krikščionis. Jėzus trokšta, kad kiekvienas, laikantis save krikščionimi būtų viena su Juo ir dangiškuoju Tėvu. Turime pripažinti, kad vienas sunkiausių uždavinių kritiškai įvertinti savo santykius su Jėzumi. Dažniausiai manome, jog su mumis viskas tvarkoje: reguliariai lankau bažnyčią, uoliai laikausi visų pamaldumo formų, aktyviai dalyvauju kurioje nors parapijos veikloje, netgi susilaukiu teigiamo įvertinimo iš aplinkinių. Mums, žmonėms, to pakanka, kad laikytume save vertais Dievo karalystės. Tačiau būkime atsargūs, Dievas žvelgia į širdį, kiek ten tikros meilės Dievui, artimui, kiek ten atjautos ir gailestingumo pavargėliui, atsidūrusiam visuomenės pakraštyje?! Prisiminkime Jėzaus ištarą Evangelijoje pagal Matą: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: "Viešpatie, Viešpatie!", įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“(Mt 7, 21).

Toliau Jėzus tvirtina, kad anai dienai atėjus, daugelis vardins savo geruosius darbus, tačiau išgirs negailestingą: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“(Mt 7, 23). Kad neištiktų toks smūgis, turim nuolat pasitikrinti, koks mano santykis su Dievu, ar išplaukia iš širdies, ar tik paviršutiniškas, kad įtikčiau sau, sudaryčiau gerą įvaizdį apie save aplinkiniams. Jėzus trokšta, kad visi pašauktieji būtų vienybėje, kaip ir Jis yra vienybėje su Tėvu. Kartu Jis tvirtina: „Kol buvau su jais, - tavo man pavestaisiais, - aš išlaikiau ištikimus tavo vardui; išsaugojau juos“(Jn 17, 12a).

Kitaip tariant, Jėzus kaip Gerasis Ganytojas rūpestingai saugojo, rūpinosi ir neleido pražūti savo draugams ir ne tik jiems. Pokalbyje su Nikodemu Jis pasakė: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“(Jn 3, 17).

Kitoje vietoje Jėzus kalbėjo: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“(Jn 10, 10b). Tačiau Jėzus pripažįsta, kad yra išimčių: „nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, - taip išsipildė Raštas“ (Jn 17, 12b). Kaip matome net Judo išdavystė nėra bereikšmė, taip turėjo išsipildyti tai, ką pranašavo senieji pranašai. Toliau Jėzus meldžia Tėvą už tuos mokinius, kuriuos paliks pasaulyje, tame tarpe ir už mus. Jis Tėvui sako: „Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę“(Jn 17, 13).

Iš tiesų, krikščionys gyvena pasaulyje, bet jie pašaukti, išskirti iš pasaulio, jam nepriklauso. Kol Jėzus gyveno žemėje, savo darbais ir mokymu Jis stengėsi savo mokiniams padėti pažinti Dievą, Jame atrasti gyvenimo pilnatvę. Tačiau Jėzus niekada nesakė, kad tikėti bus lengva. Pasaulis žiaurus, pavydus ir negailestingas. Jėzus aiškiai pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“(Mt 16, 24). Taip pat įspėjo: „Jei pasaulis jūsų nekęs, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau (...). Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios(...). Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs“(Jn 15, 15. 20b. 21). Malda baigiasi prašymu pašventinti mokinius: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio. Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.“(Jn 17,16-17).

Ką reiškia šiuo atveju pašventinimas? Visų pirma, Pašventintas arba Šventas yra tik Dievas. Pašventinti asmenį, reiškia jį atskirti iš esamos tikrovės ir atiduoti Dievui. Būti atiduotam Dievui reiškia nebepriklausyti sau pačiam, su džiaugsmu vykdyti Jo valią. Pašventintasis yra tas, kuris kaip Jėzus yra atskirtas nuo pasaulio ir atiduotas Dievui, kad įvykdytų jam skirtą pašaukimą.

Apaštalų atveju, tas pašaukimas – tai Jėzaus misijos tęsimas. Būti pašventintu visiškai nereiškia, kad turi gyventi atsiskyręs, užsidaręs, įtariai žiūrėti į kiekvieną, kuris nesutinka su tavo nuomone, nėra tavo pažiūrų. Jėzus sako: „ Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“(Jn 17, 15). Jėzus mus moko nesmerkti žmogaus, o tik nuodėmę. Kiekvienas mūsų esame kviečiamas iš meilės Jėzui be jokios prievartos, laisva valia pagal savo pašaukimą tarnauti bei vykdyti Dievo valią, kuri yra, kad nepražūtų nė vienas, kuris pavestas Jėzui. Amen.