Trumpa naktis vidur birželio, / Ta amžiaus gėda it žaizda, / Kuri ir tvarstoma negyja, / Kuri ilgai primins save. (Algirdas Aleksa)

Taip rašė tremtinys Algirdas Aleksa. Ir tai tiesa. Įsibėgėjus vasarai, kai gamta atsiskleidžia visu grožiu: medžiai ir pievos pasidabina įvairiaspalviais žiedais, saulė nešykšti šilumos ir akinančios šviesos, kai kiekviena, net sugrubusi širdis, atsiveria gėriui, mes priversti stabtelėti, atsigręžti į praeitį, prisiminti skaudžius mūsų tautos istorijos puslapius.

Prieš porą savaičių minėjome dundančius į nežinią ešelonus, kuriais buvo vežami tūkstančiai be teismo nuteistųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, studentų... Iš jų buvo atimta viskas – namai, šeima, tėvynė. Sibire juos pasitiko lageriai ir tremtis tokiomis žiaurybėmis, kurių neįmanoma nei apsakyti, nei aprašyti. Visos pakelės į Šiaurę, Baikalo salos, Kolymos aukso rūdynas, Jakutijos miškai, Kazachstano stepės, Vorkutos kasyklos, Mordovijos lageriai nubarstyti lietuvių lavonais kaip malkomis.

Tačiau nepaisant visų kankinimų ir žiaurumų, alkani ir beteisiai darbo vergai, sargybinių ir vilkšunių varomi į kasyklas ar kirsti miško, širdimi ir lūpomis šnabždėjo maldas, šaukėsi Dievo malonės ir nenustojo vilties – sugrįžti į mylimą tėvynę Lietuvą. Už spygliuotų vielų, šnipų ir budelių akivaizdoje nenustojo rusenti viltis, kad sutryptas, paniekintas teisingumas išliks jei ne žemėje, tai bent danguje. Nukamuotas, išniekintas, kasdien laukdamas mirties, lietuvis regėjo Tėvynę kaip stebuklingą sapną ir bandė išlaikyti to sapno šviesą savo atmintyje.

Neabejotinai tokia sovietų okupantų savivalė iššaukė troškimą priešintis, sukilti. Taip birželyje atsirado dar viena įsimintina data – birželio 23-oji. Šiandien minime 1941 m. Birželio sukilimo 80-metį. Nors iki šiol šis sukilimas tebėra vertinamas kontraversiškai, vis dėlto manau tai buvo Lietuvos patriotų, mylinčių tėvynę ir savo tautą atsakas į brutualią sovietų okupaciją.

Apie šią datą šiandien išgirsime gilesnius istorikų vertinimus, priežastis, pasekmes ir kokią įtaką turėjo tolimesniems įvykiams Lietuvoje. Asmeniškai man teko skaityti ne vieną straipsnį, ne vieną nuomonę, vertinant šio sukilimo reikšmę.

Pacituosiu prof. Lauryno Kasčiūno mintį: „Tai garbingas įvykis, tautos valios priešintis okupantams įrodymas, tai galbūt nesukovoto karo 1940 metais kaltės išpirkimas. Tauta rado jėgų sukilti ir parodyti, kad mes radome jėgų kurti laisvą ir nepriklausomą valstybę. Manau, kad tai yra ir tam tikra Lietuvos rezistencijos pradžia, kuri po to tęsėsi iki 1953 metų. Ir tai yra tas įvykis, kuriam turime atiduoti pagarbą – pagerbti sukilimo aukas, pirmiausia, jų buvo daugiau nei 2 tūkstančiai – daugiau nei per nepriklausomybės kovas 1918–1920 metais. Tokių žmonių atminimas turi būti puoselėjamas“.

Neturim pamiršti ir to, kad bolševikai 1941-ųjų birželio 22–28 dienomis atsitraukdami žiauriai žudė ir išniekino lietuvių kūnus Kauno, Panevėžio, Pravieniškių ir kitų miestų kalėjimuose, Rainių miškelyje. Be galo jie buvo įsiutę dėl to, kad lietuviai sukilo.

Birželio 23-osios sukilimas mums svarbus ir tuo, kad parodo, jog lietuviai ne savanoriškai įstojo į Sovietų sąjungą, o buvo prievarta prijungti. Jie laukė progos išpirkti savo kaltę ir pasipriešinti okupacijai. Iki vokiečiai įžygiavo į Lietuvą, visoje Lietuvoje ir Europoje per radiją keliomis kalbomis buvo paskelbtas Nepriklausomybės atstatymo dekretas.

Vokiečiai čia atėjo į jau Nepriklausomą valstybę, plevėsuojant Lietuvos trispalvėms. Jie būtų taip pat neleidę skelbti nepriklausomybės, nes Laikinoji vyriausybė išsilaikė tik 6 savaites, po jų dar keletą mėnesių Lietuvių interesus šiame vokiečių okupaciniame režime atstovavo Lietuvių Nacionalistų partija, kuri vėliau taip pat buvo uždrausta. Dauguma laikinosios vyriausybės narių ir kitų, po to kai suprato, jog vokiečiai neatėjo mūsų vaduoti - perėjo į pogrindinę kovą.

Mieli broliai ir sesės Kristuje, tegul praeitis pasibeldžia į kiekvieno mūsų sąžinę, tegul primena kokia išdavysčių, kompromisų ir atsitiktinumų kaina išliko mūsų tėvynė Lietuva. Su didžiausia pagarba žemai nulenkim galvas prieš tuos, kurie nepaisant žiaurių represijų, išsaugojo brangų lietuvišką žodį, kalbą meilę Dievui ir Tėvynei.

Prašykime Dievo malonės išlikti tvirtais tikėjime. Žmogus be tikėjimo darosi agresyvus ir negailestingas, jam nėra nieko švento. Žmogus be tikėjimo gali išduoti ir parduoti ne tik tėvynę, bet ir savo sąžinę, savo idėjas, net artimiausius žmones. Tegul Jėzaus žodžiai: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną (...). Verčiau bijokite tų, kurie gali pražudyti ir sielą“ (Mt 10,28) padrąsina ir sustiprina, padeda atskirti gražbyliavimą nuo tikrojo patriotizmo. Amen.