Mieli broliai ir seserys Kristuje, šio sekmadienio liturginiai skaitiniai aprašo sunkumus, su kuriais susiduria Dievo Žodžio, Dievo valios skelbėjai. Greičiausiai ne vienas jūsų esate susidūrę, kaip sunku liudyti tikėjimą aplinkoje, kur vyrauja priešiškas nusistatymas, kur nepripažįstamas Dievas, kur gyvenimo centru laikomas pats žmogus, jo norai, gebėjimai, talentai. Jie nenori pripažinti, kad viskas yra iš Dievo malonės, viskas yra Dievo dovana.

Pirmajame skaitinyje girdėjome apie pranašo Ezekielio pašaukimą. Ezekielis sako, kad į jį „įėjo dvasia”, vadinasi, jam suteikiama ypatinga galia girdėti Dievo žodį ir perteikti jį kitiems. Tačiau Ezekielis siunčiamas nelengvai užduočiai - skelbti būsimą pražūtį Izraelio tautai, nes ji sukilo prieš Viešpatį. Tai kietaširdžiai ir maištingi, įžūlūs neklaužados, - taip apibūdino Viešpats Izraelio tautą. Nors Dievo Žodis veikia galingai, jis neprievartauja žmonių, palieka jiems laisvą valią. Viešpats pranašui sako: „Klausys jie ar ne – atkakli tai tauta, - tačiau bent težino, kad pranašas buvo jų tarpe“(Ez2, 5). Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius rašo apie jį ištinkančius sunkumus. Jis nuolat patirdavo apreiškimus, bet dėl to, jis rašo: „man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau“(2Kor 12, 7). Tiek Ezekielį, tiek Paulių lydėjo ne tik žmonių nepasitenkinimas, bet juos kankino fizinė negalia. Tačiau per tai juose pasireiškė Dievo galybė, kuri „geriausiai pasireiškia silpnume“(2Kor 12, 9).

Apaštalas Paulius mielai priima šį iššūkį. Jis rašo: „Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes būdamas silpnas, esu galingas“(2Kor 12, 10). Mielieji, tik giliai tikintis žmogus gali priimti ir išreikšti tokią tiesą. Evangelijos pagal Morkų ištraukoje Jėzus sugrįžta į Nazaretą, kur prabėgo Jo gyvenimas iki viešosios veiklos. Šabo dieną Jėzus ėmė mokyti sinagogoje. Iš pradžių žmonės stebėjosi: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“(Mk 6, 2). Tačiau tuojau pat, tarsi atsipeikėjus, ši nuostaba virto pasipiktinimu. Jie kalbėjo: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“(Mk 6, 3). Atsakydamas į šiuos murmėjimus, Jėzus paskelbia pranašo dalią nusakantį bruožą: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose”(Mk 6, 4). Iš tiesų, net artimiausieji šeimos nariai, išgirdę apie Jėzaus veiklą „ėjo sulaikyti jo sakydami, kad jis kaip galvos netekęs“(Mk 3, 21). Žydams abejonių kėlė ir tai, jog pranašas negali kilti iš Galilėjos mažo Nazareto miestelio.

Prisiminkime Natanaelį. Iš pradžių Natanaelio, Pilypo bičiulio, visiškai nesužavėjo faktas, kad Jėzus iš Nazareto. Mat, giliu žydų įsitikinimu, Galilėja buvo suterštas kraštas dėl didelio jame gyvenusių pagonių skaičiaus. Pasakojime Pilypo džiūgavimas ryškiai kontrastuoja su Natanaelio skepticizmu: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ – atšovė Natanaelis (Jn 1, 46). Taip pat, kai žydų didžiūnas Nikodemas sinedrione bandė Jėzų pateisinti, kiti jam paprieštaravo: „Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“(Jn 7, 52). Jėzus stebėjosi artimųjų žmonių netikėjimu ir todėl „ten negalėjo padaryti jokio stebuklo“. Vis dėlto būdamas gailestingas ir mylintis „keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė“(Mk 6, 5), ir toliau „ėjo per apylinkės kaimus ir mokė“(Mk 6, 6).

Turbūt ne vienam natūraliai kyla mintis: jei Jėzus Nazarete būtų padaręs bent vieną stebuklą, galbūt to būtų pakakę, kad žmonės įtikėtų. Tačiau parašyta, jog Jėzus negalėjo padaryti ten jokio stebuklo dėl jų netikėjimo. Vadinasi būtinai reikia žmogaus tikėjimo, kad įvyktų stebuklas. Tikėjimas kyla ne iš išorinio poveikio, bet iš pasirinkimo. Dievas kiekvieną kviečia tikėjimui, bet pats žmogus renkasi, ar priimti Dievo kvietimą, ar ne. Taip, kaip įvyko su Jėzumi, taip gali atsitikti kiekvienam tikinčiajam, kai jis bandys skelbti Evangeliją giminėje ar pažįstamų rate. Liudijimas dažniausiai nebus priimtas, nes skelbiantysis yra tik paprasti žmogus, gerai visiems pažįstamas: ir ką jis čia dabar kalba! – stebėsis visi.

Dar sunkiau tiems, kurie Jėzų pažino po ilgų svyravimų, galbūt kaip apaštalas Paulius net buvo nusiteikę prieš Jėzaus mokslą. Mielieji, mums nereikia nuolat skelbti Evangelijos savo giminėms, pažįstamiems. Užtenka, jei mes einame savo keliu, paliudijame ir pasakome savo nuomonę. Mes turim melstis ir laikytis tyliai, o ne ištisai žmonėms pamokslauti. Suprantama, labai skausminga, kad mūsų artimi žmonės nenori priimti Evangelijos, kuri mus taip džiugina ir palaiko mūsų dvasią. Tada dar karščiau turim melstis už mūsų mylimuosius.

Dievas veiks per mūsų maldą ir kai ką pakeis, kad žmonės gręžtųsi į Jį. Kiek daug sutuoktinių vyrų per savo žmonų ištikimybę tokiu būdu atgailavo, kiek daug tėvų dėka jų vaikų maldų ir kiek daug vaikų įtikėjo dėl savo tėčių ir mamų stiprybės bei gero pavyzdžio, kiek daug palaiminimų paskleidė seneliai, melsdamiesi už kitus! Dažnai girdžiu skundžiantis, kad kasdien eina į bažnyčią, daug meldžiasi, prašo Dievo dėl vieno ar kito atsivertimo, bet Dievas tarsi negirdi, negelbėja. Neliūdėkite ir nenuleiskite rankų, jei kuris nors nepriima jūsų liudijimo. Dievas turi ir kitų kelių! Patikėkite Jam savo rūpesčius ir Jis viskuo pasirūpins! Tegul mūsų pokalbis su Dievu visada baigiasi maldavimu: „Viešpatie, padėk man ir mano artimiesiems vis labiau pažint Tave, Tavo didybę, Tavo meilę ir ištikimybę. Amen.