Mieli broliai ir seserys Kristuje, pereitą sekmadienį skaitėme Evangelijos pagal Morkų ištrauką apie apaštalų išsiuntimą į misijas. Jėzus „davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms“(Mk 7b). Be to, nurodė, kaip jie turi elgtis, tačiau nepasakė, ką turi kalbėti, kaip turi skelbti Jėzaus mokymą. Mokiniai „iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“(Mk 6, 12-13).

Šiandien skaitėme apie apaštalų sugrįžimą ir džiugų pasakojimą apie sėkmingą veiklą. Evangelistas neperteikia pasakojimų turinio, nei Jėzaus įvertinimo, nei pagyrimo, nei padėkos. Viena aišku, jog Jėzus mato jų nuovargį ir liepia: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti“ (Mk 6, 31). Mes dažnai galvojame, kad gyvenime svarbiausia daug dirbti vardan kitų, daug melstis ir vesti dvasingus pokalbius, norint kuo daugiau patraukti žmonių prie Dievo.

Bet šios dienos Evangelija mums kalba visai ką kita. Jėzus primygtinai liepia mokiniams po atlikto darbo pailsėti. Poilsis žmogui būtinas. Antraip pervargęs žmogus gali imti murmėti, rodyti nepasitenkinimą savimi ir aplinkiniais. Tada žmogus praranda gebėjimą kritiškai pažvelgti į save, į gyvenimo įvykius. Tačiau poilsis neturi būti tuščias laiko švaistymas. Atsikvėpę nuo kasdieninių darbų, rūpesčių, mes turim galimybę ramiai pažvelgti asmeniškai į save, savo dvasinį gyvenimą. Svarbiausia mes neturim nutraukti ryšio su Dievu. Dievas mus įpareigoja sekmadieniais ir švenčių metu švęsti, o Bažnyčia įpareigoja neapleisti sekmadienio ir šventadienio Šv. Mišių.

Popiežius Pranciškus kviečia į „poilsį Viešpatyje“, tai yra nuolat būti Jo akivaizdoje, bendrauti su Juo per maldą. Ilsimės, kad atgautume jėgas, kad galėtume labiau mylėti ir savo meilę su džiaugsmu dovanoti artimiesiems. Būtent, tikras poilsis Viešpatyje suteikia jėgų gyventi meile. Evangelijoje girdėjome, kad mokiniai kartu su Jėzumi išplaukia į nuošalią vietą. Tačiau Jėzaus ir mokinių atotrūkis nuo minios eilinį kartą trūko labai trumpai. Susirinkusieji pastebėjo jų atsitraukimą ir „žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius“(Mk 6, 33b). Suprantama pabūti vieniems, ramiai pailsėti nebuvo vilties. Jėzus nesupyko, nepriekaištavo žmonėms, jog jie neduoda ramybės. Turbūt ne vienas mūsų pasakytume: „Man dabar pertrauka, aš turiu pailsėti, pavalgyti, atgauti jėgas.“ Tačiau Jėzui „pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“(Mk 6, 34). Tai pamoka kiekvienam mūsų. Mes negalim net teisėto poilsio metu atstumti žmogaus, kuriam reikalinga pagalba. O jos iš tiesų daug kam reikia.

Šiandien labai daug kalbama, rašoma apie apleistus vaikus, daugiavaikes vargstančias šeimas. Vyriausybė, Caritas, visi mes raginami ir skubame padėti medžiagiškai. Tačiau mažai kas rūpinasi dvasiniu nuosmukiu, kuris šiandien yra pasibaisėtinas. Šiai dienai dvasinio skurdo yra kur kas daugiau negu medžiaginio vargo. Šiandien daug ir noriai kalbama apie meilę, tačiau ją stengiamasi atgręžti ne į sielą, bet į kūno užgaidas. Mūsų laikų žmonės yra nepaprastai ištroškę gero žodžio. Jie labai mokyti, daug žino ir daug sugeba, tačiau labai retai išgirsta, kad yra mylimi, labai retai jiems kas nors papasakoja bent šiek – tiek apie dvasinius dalykus paprastais žodžiais, kuriais prabyla mylintis tėvas savo vaikui, brolis – broliui. Todėl mes, tikintieji, tikrieji krikščionys, turim ateiti į pagalbą ne tik tiems, kurie materialiai skursta, bet ypač tiems, kurie jaučia dvasinius sunkumus. Jėzus ir šiandien trokšta per mus nuveikti didžius darbus. Per mus Jis nori praplėsti savo įtakos sferą. Tuo tarpu mes linkę save sumenkinti ir nuvertinti.

Neretai mąstome, kad yra gabesnių, geresnių, kurie tikrai gali daug ką padaryti Bažnyčios ir žmonių labui. Tačiau labai svarbu suvokti, kad mūsų ribotumas niekaip nesumenkina mūsų vertės Dievo akyse. Tai, ką Dievas nori nuveikti mūsų gyvenime, priklauso ne nuo mūsų, o nuo Jo malonės. Jis gali suteikti tos pačios Šventosios Dvasios, kuri per gyvenimą vedė ir Kristų. Gyvename atostogų laike, tegul išgirstas Dievo Žodis neapleidžia mūsų. Nepamirškime, jog esame pašaukti būti apaštalais ir mūsų geriausia poilsio vieta yra šalia Kristaus. Tik Jo malonės veikiami galim suprasti, ką reiškia mylėti, gyventi, keliauti per pasaulį. Amen.