Pereitą sekmadienį evangelistas Jonas aprašė Jėzaus parodytą ženklą: Jis stebuklingu būdu penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvelėm pamaitino didžiulę minią žmonių. Šiandien išgirdome, kaip rytojaus dieną minia blaškosi ieškodama Jėzaus. Kai pagaliau surado, Jėzus jiems priekaištauja: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos ligi soties“(Jn 6, 26).

Iš tiesų tie žmonės eina paskui jį dėl duonos, kurią jis padaugino, kad numalšintų jų alkį. Jie nesuprato, kad toji duona buvo Jėzaus meilės ir gailestingumo išraiška. Žmonėms labiau rūpėjo iki soties prisivalgyti duonos, o ne jos davėjas. Tai matydamas, Jėzus pabrėžia, kad reikia žiūrėti giliau: ne tik matyti gautą dovaną, bet ir atrasti bei pažinti Tą, kuris jiems duoda duonos – Dievą. Tai kvietimas rūpintis ne tik kasdieniais poreikiais pavalgyti, apsirengti, siekti karjeros, sėkmės. Jėzus kalba apie kitą, negendančią duoną. Kviečia jos siekti ir ją priimti, ragindamas: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27).

Popiežius Pranciškus, komentuodamas šią vietą, sako: „Šiais žodžiais Jėzus mums nori pasakyti, kad greta fizinio alkio žmogus jaučia ir kitą, didesnį alkį – visi tą alkį jaučiame,– kurio negali numalšinti paprastas maistas. Tai gyvybės alkis, amžinybės alkis, kurį tik Jėzus gali numalšinti, nes jis yra „gyvybės duona“. Jėzus nepanaikina būtinumo rūpintis kasdienine duona, siekti to, kas kasdienį gyvenimą padaro geresnį, pažangesnį. Jėzus primena, kad tikroji mūsų žemiškojo gyvenimo prasmė paaiškės pabaigoje, amžinybėje, kai susitiksime su Juo, kuris yra ir dovana, ir dovanos davėjas.“ (Pop. Pranciškus, 2015 m. rugpjūčio 2 d). Taip kalbėjo Šventasis Tėvas vienoje katechezėje.

Evangelijoje girdėjome, jog žmonės nenurimsta, jie toliau klausinėja Jėzų: „„Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“(Jn 6, 28). Į tai Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6, 29). Tuomet žydai, tarsi jiems dar nepakaktų Jėzaus parodytų ženklų, klausia: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi?“(Jn 6, 30). Šis reikalavimas – įrodyti - tęsiasi per visą Jėzaus gyvenimą žemėje. Pirmas šito pareikalavo gundytojas dykumoje: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“ (Mt 4, 3).

Vėliau fariziejai, sadukiejai, Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai ne kartą reikalavo parodyti jiems ženklą iš dangaus, tačiau Jėzus atkirsdavo: „Ši karta yra pikta karta. Ji reikalauja ženklo, bet jai nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas“(Lk 11, 29). Net būnant ant kryžiaus, Jėzus patyrė seniūnų ir kareivių patyčias: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas“(Lk 23, 35). Netgi vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių Jėzų įžeidinėjo: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“(Lk 23, 39).

Nors šios dienos dialogas tarp Jėzaus ir žydų vyksta po Duonos padauginimo stebuklo, žydai vis vien kalba: „ Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: „ Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus““ (Jn 6, 30-31). Į tai Jėzus atsako: „tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos“(Jn 6, 32b).

Kas ta tikroji Dievo duona? Izraeliui keliaujant dykuma į Pažadėtąją žemę, duona - mana, nors ir nusileidusi iš dangaus ant žemės buvo tik žemiška duona, skirta pasotinti kūną, maža to, šis maisto pakaitalas baigėsi vos žydai iš dykumos įžengė į apgyventą kraštą. Mana buvo tik pažadas tikrosios dangiškosios duonos, kuri vienintelė pajėgi pasotinti žmogaus dvasią. O ją gali duoti tik Dievas. Todėl Jėzus kalbėdamas apie gyvybės duoną pabrėžia: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“(Jn 6, 33).

Vėliau Jis sakys: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6,51). Jau du tūkstantmečius Bažnyčia, Dievo šeima, nepaliaudama prašo Tėvą šios duonos: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.“ Ir Tėvas, atsiliepdamas į mūsų prašymą, mums dovanoja savo vienatinį Sūnų, Jėzų, kuris savo kūnu ir krauju pamaitina Jį tikinčius.

Mielieji, klausydamiesi Jėzaus žodžių: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“(Jn 6, 35), susimąstykime ir paklauskime savęs: „ „Ar dar alkstu dvasinių dalykų? Ar alkstu Dievo? Ar siekdamas įsigyti žemiško turto netrokštu kai ko daugiau?“ Neleiskime įvairiems gundymams užvaldyti mūsų širdį ir atitraukti nuo To, kuris teikia viltį amžinajam gyvenimui. Amen.