Mieli broliai ir seserys Kristuje jau trečią sekmadienį skaitome Evangelijos pagal Joną šeštąjį skyrių, kuris prasidėjo duonos padauginimo ir daugiau nei penkiatūkstantinės minios pamaitinimo scena. Vėliau Jėzui su mokiniais pasitraukus į nuošalę, juos pasivijusiai miniai, Jėzus prakalbo apie gyvybės duoną.

Pirmiausia Jis priekaištavo: „jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui“(Jn 6, 26-27). Sutrikusiai ir pasimetusiai miniai Jėzus kalba apie Dievo duoną, nužengusią iš dangaus. Žydus papiktino, netgi daugelis mokinių paliko Jėzų, kai Jis apie save pareiškė: „Štai duona, nužengusi iš dangaus! (...). Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“(Jn 6, 58).

Šios dienos Evangelijoje eilinį kartą tarp Jėzaus ir žydų kilo konfliktas. Jėzus žydams bandė paaiškinti, kad Jis pats yra gyvybės duona nužengusi iš dangaus. Tačiau žydams sunku buvo suprasti, kaip Jis gali būti duona. Jie nepasitikėjo Jėzumi, netikėjo, jog Jis yra Dievo Mesijas, todėl murmėjo: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos?“(Jn 6, 42). Ir tai natūralu. Įsivaizduokime save jų vietoje. Tarkime, mums gerai pažįstamas žmogus, gimęs ir augęs kuklioje šeimoje, pasiskelbs Dievo sūnumi, gyvybės duona nužengusią iš dangaus. Kokia būtų mūsų reakcija? Geriausiu atveju prie smilkinio pasuktume pirštą, pasijuoktume ir nekreiptume jokio dėmesio. Atvirai sakant ir šiandien yra daug žmonių, kurie nepaisant gausių ženklų ir liudijimų, atmeta tikėjimą Dievu, Jo Įsikūnijimą ir tapimą žmogumi. Į žydų murmėjimą Jėzus atsako: „Nemurmėkite tarpusavyje! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 33-34).

Tikėjimas yra Dievo malonė. Tai Tėvas yra Tas, kuris patraukia žmones prie savo Sūnaus. Jėzus apie savo mokinius kalba, kad juos Jam yra Jo Tėvas davęs. Visi mes esame Dievo valia patikėti jo Sūnui. Tačiau norint tai suprasti reikia didelio nuolankumo ir tikėjimo. Būtent šito stokojo anuomet žydai. Jie matė Jėzaus stebuklus, girdėjo Jo žodžius, bet negalėjo jų suprasti, todėl nepasitikėjo Juo. Mums šiandien taip pat dažnai pritrūksta nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu ypač, kai ištinka nelaimė. Mes puolame į neviltį ir imame aimanuoti: „Aš nesuprantu, kodėl tai atsitiko man? Tai neteisinga! Tai neįmanoma!“ Tuomet pasipila priekaištai Dievui, kyla abejonė Jo buvimu, Jo teisingumu, Jo pagalba.

Mielieji, kai mes nesuprantame kažko savo gyvenime, kai mūsų gyvenimas pasidaro nepakeliamas, kai mūsų kryžius tampa per sunkus, visada prisiminkime apaštalo Petro, pirmojo popiežiaus žodžius: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“(Jn 6, 68-69). Jeigu Jėzus sakė, kad Jis yra gyvybės duona ir kad Jo Kūnas ir Kraujas yra valgis ir gėrimas, mes Juo tikime. Nors mes matome tik mažą apvalią baltą ostiją, tik duonos ir vyno pavidalus, bet mes tikime, kad tenai, toje ostijoje iš tikrųjų yra Kristaus Kūnas, Kraujas, dievystė, ir siela. Toje mažoje ostijoje yra Pats Dievas.

Iš tiesų, tai mūsų žmogiškajam ribotam protui sunkiai suvokiama. Tai yra didelė paslaptis, ir dėl to turime tikėti, net nesuprasdami. Žydai, daug eretikų norėjo suprasti, bet neįstengė. Nuodėmingas pasaulis, mokslininkai, netikintieji nori suprasti, įrodyti, bet negali. Todėl visi jie atmeta šį Katalikų mokymą, kad Jėzaus Kristaus brangiausias Kūnas ir Kraujas tikrai yra ostijoje. Galbūt esate girdėję apie tikrą įvykį, kuris atsitiko XIII amžiuje vienam kunigui Italijoje. Kunigas turėjo kai kurių abejonių dėl Švenčiausiojo Sakramento.

Ir štai vieną kartą per Mišias, jam ištarus Perkeitimo žodžius „Tai yra mano Kūnas“, iš konsekruotos Ostijos ėmė lašėti kraujas. Kraujas lašėjo iš Ostijos ant korporalo. Tas kunigas labai išsigando ir mėgino nuslėpti kraują, bet tikintieji jį pamatė. Kunigas iš karto iškeliavo norėdamas papasakoti Popiežiui, kas atsitiko. Popiežius Urbanas IV patikėjo ir įsteigė Kristaus Kūno šventę bei įsakė, kad visa Bažnyčia švęstų šią šventę ketvirtadienį po Švč. Trejybės šventės.

Mieli ir brangūs, su ypatinga meile ir tikėjimu priimkime šiandien Švč. Komuniją ir dėkokime Dievui už suteiktą viltį amžinajam gyvenimui. Amen.