Mieli gimnazijų vadovai, mokytojai, brangūs mokiniai, tėveliai ir visi, kurie susirinkote šv. Mišių aukoje paprašyti Dievo malonės dovanų ir sėkmės jaunimui, kurie šiandien pradeda naujuosius mokslo metus. Kartu švęsime Mokslo ir žinių iškilmę bei jungsimės prie Pasaulinės maldos rūpinantis Kūrinija.

Mieli gimnazistai, šiandien viena gražiausių dienų Jūsų gyvenime, todėl norisi prabilti nuoširdžiausiais žodžiais, kurie paliestų jūsų širdis, protą ir sielą. Žvelgiant į jūsų akis, matau ne tik susitikimo džiaugsmą, bet ir nerimą: kaip ilgai būsime kartu, vienas kitam šypsosimės ir gyvu žodžiu pasisveikinę, vienas kitam linkėsime geros dienos? Galbūt, besitęsianti pandemija vėl pasodins prie kompiuterio ekrano ir tik iš tolo matysime vienas kitą. Kiekvienas išbandymas palieka tam tikrą pėdsaką, verčia susimąstyti, perkainuoti vertybes. Manau, kad per šiuos sudėtingus, daugiau nei vienerius metus, supratote, koks skirtumas gyvenant klasės draugų būryje, dalijantis džiaugsmu, patirta nesėkme. Netgi nesutarimai, ginčai teigiamai veikia žmogų, negu vienatvė prie žydrojo ekrano.

Bet šiandien jūsų šventė ir norisi prabilti apaštalo Pauliaus žodžiais: „(...) jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai“ (1Tes 5,5), kurie esate pašaukti gyventi nepaprastą gyvenimą, kurį kiekvienam jūsų asmeniškai padovanojo Dievas. Be to, kiekvienam jūsų Jis davė prigimtinių dovanų ir gabumų – vieniems gabumų kalboms, kitiems tiksliesiems arba gamtos mokslams, dar kitiems – muzikuoti, sportuoti ir kt.

Augdami ir bręsdami turite nepaliaujamai šiuos gabumus ugdyti, kad galėtume padėti sau, o po to ir kitiems. Kad pastangos būtų sėkmingos, šalia jūsų visada yra pasiruošę jums padėti rūpestingi mokytojai, kurie negaili nei laiko nei jėgų, pasiaukojančiai darbuojasi jūsų labui. Taip pat neturėtumėte pamiršti, kad gyvename pasaulyje, kuriame veikia Dievas. Visada prisiminkite, kad visų pradžių pradžia yra iš Dievo ir viskas yra Jo valioje.

Evangelijoje girdėjome, kaip minios sekė Jėzų, ir Jis gydė jų fizines bei dvasines ligas. Jėzus nepasikeitė. Jis šiandien yra toks pats, koks buvo vakar, Jis liks toks pats rytoj ir per amžius. Tad nuolatos prašykite Jo malonės būti drąsiais ir ryžtingais, įveikiant visus sunkumus, kurie stums į neviltį, į nusiminimą, į nepasitenkinimą savimi ir kitais.

Visai neseniai perskaičiau vieną įdomią istoriją, kurią trumpai atpasakosiu. Ši istorija apie varganą škotų fermerį Flemingą ir jo sūnų Aleksandrą. Kartą fermeris po darbo keliavo namo. Staiga išgirdo jaunuolio pagalbos šauksmą. Nieko negalvodamas, fermeris bėgo gelbėti vaikino, kuris jau iki liemens buvo įsmukęs purve ir nebuvo jokios vilties jam pačiam išsigelbėti. Jei ne fermerio pagalba, vaikinas būtų amžiams prasmegęs klampynėje. Kitą dieną fermerio kieme sustojo puošni didiko karieta. Iš jos išlipo išgelbėto berniuko tėvas. Jis norėjo užmokėti fermeriui už sūnaus išgelbėjimą, bet pastarasis atsisakė. Tuo pat metu pasirodė fermerio sūnus. Tuomet didikas tarė fermeriui: „Sudarykime sandorį. Aš paimu tavo sūnų savo globon ir kartu su savuoju leidžiu į mokslus. Jis gaus išsilavinimą ir niekada nepadarys gėdos savo tėvui“.

Fermerio Flemingo sūnus baigė geriausią tais laikas Londono šventos Marijos medicinos mokyklą ir tapo žinomas kaip seras Aleksandras Flemingas, atradęs peniciliną. Po metų, jo mokslų draugas, tas pats iš pelkės išgelbėtas vaikinas, susirgo plaučių uždegimu, pneumonija. Šį kartą gyvybę jam išgelbėjo bendramokslio išrastas penicilinas. O didiko vardas - Winstonas Čerčilis.

Štai tokia pamokanti, graži istorija. Liaudies išmintis sako: "Viskas eina ratu. Viskas grįžta mums atgalios." Tai draugystės ratas. Todėl negailėkite vienas kitam ir artimiesiems dėmesio, ištieskite pagalbos ranką stokojančiam, vienišam, į bėdą patekusiam.

Pamąstymą baigsiu mūsų tautos iškilaus veikėjo, poeto, dramaturgo ir dvasios stiprintojo Justino Marcinkevičiaus žodžiais: „Visada žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtume.“

Tegul Viešpats laimina jus ir jūsų siekius per visus mokslo metus! Amen.