Mielieji, skaitydami Evangelijas mes daug kartų susiduriame su tuo, kaip Jėzus išgydo žmones iš ano metu sunkiai pagydomų arba visai nepagydomų ligų. Šiandieniniame pasaulyje žmonės turi vis daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir susikurti patogesnį, sveikesnį gyvenimą. Tačiau nepaisant civilizacijos ir medicinos mokslo pažangos, mus nuolat ištinka įvairios negalės, pradedant vis nauja gripo atmaina ir baigiant neaiškios kilmės ligomis, kaip atsitiko dabar.

Jau antri metai pasaulį drebina COVID-19 pandemija. Nors per palyginti labai trumpą laiką mokslininkai sukūrė vakciną, ši klastinga liga dar nemano trauktis. Savaime kyla klausimas, kodėl ligos kamuoja žmogų? Argi Visagalis Dievas jas sukūrė tam, kad žmogus gyventų nuolatinėje baimėje susirgti? Tikrai ne. Jei paskaitytume Pradžios knygos Sukūrimo istoriją, tai pamatytume, kad Dievas pirmiausia sukūrė pačią tinkamiausią aplinką žmogaus gyvenimui. Tuomet sukūrė - vyrą ir moterį pagal savo paveikslą, palaimino juos ir suteikė jiems aukščiausio laipsnio laisvę bei valdžią, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“(Pr1, 28a).

Kol mūsų pirmieji tėvai Adomas ir Ieva gyveno pasitikėdami Dievu, klausė Jo įsakymo nevalgyti vaisiaus nuo vienintelio „gero bei pikto pažinimo medžio“ (Pr1, 17), jie nepažino nei ašarų, nei liūdesio, nei kančios ar ligų. Deja, klastingas žaltys iš pavydo žmonėms tokio nuostabaus gyvenimo, apgaulės būdu sugundė Ievą paragauti uždrausto vaisiaus. Ji paragavo ir davė valgyti Adomui. Taip jie tapo mirtingi, kaip ir buvo Dievas įspėjęs. Taip atsirado pirmapradė nuodėmė, kuri užtraukė žmonijai kančią, ligas ir mirtį.

Taigi, visų ligų priežastis yra nuodėmė. Apaštalas Jonas pirmajame laiške nurodo tris blogio šaltinius, kuris skatina žmogų nusidėti. Jis rašo: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje(...), nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo“(1 Jn 2, 15-16). Pati baisiausia nuodėmė, iš kurios kyla visos kitos, yra puikybė. Pirmieji tėvai puikybės vedini įsigeidė būti kaip Dievas. Yra daug žmonių, kurie didžiuojasi savimi, savo talentais, savo pasiekimais, dažnai žemindami kitą. Puikybė dažnam neleidžia ateiti į bažnyčią, nes čia reikia nusilenkti, priklaupti, pašlovinti Dievą. Kita, su puikybe koja kojon žengianti nuodėmė yra pavydas.

Išminties knygoje skaitome: „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį” (Išm2, 24). Kas, jei ne pavydas pastūmėjo Kainą nužudyti savo brolį Abelį, o patriarcho Jokūbo vaikus parduoti į vergiją savo brolį Juozapą, nes jį tėvas labiau mylėjo nei kitus?

Šiandien retas kuris nesusiduria su šia nuodėme ir jos liūdnomis pasekmėmis. Tačiau Dievas mylėjo savo Kūrinį žmogų, Jis nenorėjo jo pasmerkti amžinai pražūčiai, todėl atsiuntė į žemę savo vienatinį Sūnų, Jėzų Kristų. Evangelijų pasakojimai liudija apie Įsikūnijusį Dievo Sūnų Mergelėje Marijoje, tapusį žmogumi, kad būtų arčiau kiekvieno kenčiančio, nelaimingo vargšo, per nuodėmę patyrusį atskirtį, vienišumą ir skausmą. Jėzus skelbė Dievo meilę ir gailestingumą, kvietė atsiversti, atsisakyti nuodėmės, kuri atskyrė jį nuo Dievo. Kiekvienas sveikatos atstatymas reiškia ryšio tarp Dievo ir žmogaus atnaujinimą. Jėzus ne tik išlaisvina iš ligų, bet ir išgydo sužeistą širdį. Kitaip tariant, aklasis praregi ne tik fizinėmis akimis, bet protu ir širdimi. Kurčiasis išgirsta ne tik žmonių kalbą, bet ir Dievo žodį. Raišasis gali ne tik vaikščioti, bet ir eiti link Dievo.

Šiandien išgirdome ištrauką iš Evangelijos pagal Morkų. Jėzus grįžta prie Galilėjos ežero į Dekapolio kraštą, kur dauguma yra pagonių. Čia Jėzus jau buvo anksčiau, kai išvarė demonų legioną iš apsėsto žmogaus. Tuomet kaimo žmonės iš baimės „ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto“(Mk 5, 17). Tačiau buvęs apsėstasis „ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs: ir visi stebėjosi“(Mk 5, 20). Dabar Jėzui „atveda kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką“(Mk 7, 32). Suprantama, atvestasis nieko negalėjo girdėti, juolab tikėti, kad Jėzus gali jam padėti. Todėl išgydymas šį kartą vyksta ypatingu būdu. Mes ne kartą įsitikinome, kad Jėzus gali išgydyti per atstumą, net neprisilietęs prie sergančiojo, išvaryti demonus vienu žodžiu „Išeik!“, tačiau dabar Jėzus užmezgą labai artimą santykį su kurčiumi, darydamas išraiškingus ženklus.

Pirmiausia „iš minios jį pasivedėjęs atskirai, Jėzus įkišo savo pirštus jam į ausis ir spjovęs palietė jo liežuvį“(Mk 7, 33). Taip Jėzus savo kūno gestais sužadina kurčnebylio tikėjimą ir viltį išgyti. Tik po to „Pažvelgęs aukštyn į dangų, atsiduso ir sako jam: „Efatá“, tai reiškia „Atsiverk“. Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvis, ir jis kalbėjo kaip reikia“ (Mk 7, 34). Ištrauka baigiasi tuo, jog „Žmonės nepaprastai stebėjosi sakydami: „Jis viską gerai padarė ‒ ir kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.““(Mk 7, 37). Daugiskaita „kurtieji, nebylieji“, reiškia tai, kad kurčnebylys yra simbolis visos žmonijos, kurią reikia išgydyti. Visa tauta yra kurčia ir nebyli.

Pranašas Izaijas skelbė, kad išgelbėjimo metui atėjus „atmerktos bus akliesiems akys, atvertos kurtiesiems ausys( … )dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis (Iz35, 5–6). Būtent Jėzus yra lauktasis Gelbėtojas. Tai, kas buvo skelbta, dabar jau tikrovė, kuri pildosi pagonių teritorijoje, nes Dievo gailestingumas yra skirtas visiems žmonėms ir visoms tautoms.

Pasak popiežiaus Pranciškaus: „Šioje Evangelijos ištraukoje kalbama apie du pagydymus. Visų pirma Jėzus stebuklingai pagydė kūno negalią, sugrąžino kurčnebyliui klausą ir kalbą. (...) Tačiau šis Jėzaus stebuklas taip pat gydo iš baimės – tos baimės, dėl kurios mes atstumiame sergantį žmogų, apsimetame, kad jo nematome. (...). Kenčiantis, sergantis, negalios kamuojamas žmogus labai dažnai mums yra problema. Bet juk, mums krikščionims, tai turėtų būti proga parodyti užuojautą ir solidarumą! Visuomenė turi būti dėmesinga kenčiančiųjų poreikiams, nepalikti jų vienų, padėti kelti juos slegiančią naštą.“ Šventasis Tėvas kvietė: „Reikia atsiverti mūsų kenčiančių brolių poreikiams, padėti silpniesiems, saugotis egoizmo ir neuždaryti savo širdies. Jėzus nori atidaryti mūsų širdį, kuri yra visos mūsų žmogystės centras. Jis nori mus išvaduoti, kad sugebėtume pilnatviškai bendrauti su Dievu ir kitais žmonėmis“.(Pop. Pranciškus, 2018 rugsėjo 09). Amen.