Brangūs broliai ir sesės Kristuje, mieli piligrimai, šį sekmadienį susirinkome šioje mums visiems brangioje šventovėje pas savo dangiškąją Motiną Mariją, kad pasisemtume stiprybės ir dvasinės ramybės prie jos Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus puotos stalo. Šiose Mišiose meldžiame Dievo malonės iš naujo suvokti santuokos ir šeimos svarbą.

Kaip žinia, popiežius Pranciškus nuo 2021 m.  kovo 19 d.  iki kitų metų birželio 26 d. paskelbė Šv. Juozapo metus. Ta proga Šventasis Tėvas kalbėjo: „Tai bus ypatingi metai, kad augtume šeimos meile. Kviečiu atnaujintu ir kūrybingu pastoraciniu ryžtu siekti, kad šeima taptų Bažnyčios ir visuomenės centru. Meldžiuosi, kad kiekviena šeima galėtų savo namuose pajusti gyvą šventosios Nazareto šeimos, pripildančios mūsų mažąsias namų bendruomenes nuoširdžia ir dosnia meile, kuri nepaisant išbandymų ir sunkumų yra džiaugsmo šaltinis, buvimą.“

Atsiliepiant į šį kvietimą, Lietuvos Vyskupų Konferencijos Šeimos reikalų tarybos pirmininkas vyskupas Arūnas Poniškaitis parašė laišką „MEILĖS DŽIAUGSMAS, IŠGYVENAMAS ŠEIMOJE, YRA IR BAŽNYČIOS DŽIAUGSMAS“. Vyskupas rašo: „Kaip visos Bažnyčios bendruomenės, taip ir šeimos kertinis akmuo yra Jėzus Kristus. Jis iškėlė santuoką į sakramento garbę, kad ji būtų Jėzaus Kristaus meilės Bažnyčiai atspindžiu. Per šį sakramentą vyras ir žmona save dovanoja vienas kitam, kad patirtų neatšaukiamos, ištikimos, vaisingos meilės džiaugsmą (...).

Šie metai tegul paskatina kurti bendrystę: šeimoje pagal galimybes melstis kartu, valgyti kartu, klausytis vieniems kitų. Mokykimės kalbėtis be patyčių, arogancijos, kito žmogaus žeminimo, įžeidinėjimo. Ne be reikalo Kristus perspėja, jog kas sako savo broliui „Beproti!“, „tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22)... Šeima tebūna pirmoji vienybės, dialogo, meilės mokykla: viso to, ko labai reikia visuomenei.(...).

Kiekviena šeima tegul kreipia žvilgsnį į Šventąją Šeimą. Jos gyvenime ne viskas buvo taip idealu, kaip galėtume įsivaizduoti. Jėzus gimė gyvulių tvarte, o visa Šeima netrukus patyrė pabėgėlių dalią. Tačiau, kaip sako popiežius Pranciškus, „keliais varganais vystyklais ir meilės gausa Marija pavertė gyvulių tvartą Jėzaus namais“ (Evangelii Gaudium 286). Tai tepadrąsina šeimas atsiverti didesnei meilei netgi savo neidealiose situacijose. Tepadeda Viešpats atsigręžti į Jį ir į vienas kitą, tėvams į vaikus ir vaikams į tėvus(...). Ši kilni ir atsakinga misija yra įmanoma, šeimoje įsiklausant vieniems į kitus ir atsiremiant į Dievą. Santykis su Dievu, kuris pranoksta mus visus ir kiekvieną myli, daro atidesniu ir kitam žmogui.“

Šiandien žmonija išgyvena sumaišties ir iššūkių kupiną laikotarpį. Suprantama, būnant to pasaulio dalimi, ir mes negalim likti nuošaly. Kiekvienas mūsų, priverstas nuolat rinktis, kurioje pozicijoje pasilikti: vakcinuotis ar ne, pozityviai žvelgti į emigrantus iš rytų ar pasmerkti, palaikyti vyriausybės politiką įvairiais klausimais, tame tarpe ir šeimos, ar protestuoti ir t. t. Pagaliau, kokią vietą mūsų apsisprendimuose užima Dievas? Tokioje pasirinkimų kryžkelėje atsiduria ir kiekviena šeima. Manau labai prasminga šiandien visų rimtumu susimąstyti ir sąžiningai atsakyti į Evangelijos pagal Morkų Jėzaus klausimą: „O jūs kuo mane laikote?“(Mk 8, 29a), Petras visų vardu spontaniškai atsako: „Tu esi Mesijas“(Mk 8, 29b).

Trumpai priminsiu šį įvykį iš Evangelijos pagal Matą. Evangelijoje pagal Morkų jis, kaip ir visi įvykiai, aprašytas trumpai, lakoniškai. Tuo tarpu Matas rašo, jog Kristus po Petro išpažinimo tarė: „Palaimintas Tu, Simonai (...), nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Tu esi Petras - uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mt 16,17-18). Jėzus, nepaneigė Petro išpažinimo, tačiau griežtai uždraudęs mokiniams apie tai viešai kalbėti, Jis „ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“(Mk 8, 31). Šitai išgąsdino apaštalus ir vėl drąsiausias iš jų Petras „pasivadinęs Jėzų į šalį, ėmė jį drausti“ (Mk 8,32).

Ir ką gi išgirstame iš Kristaus lūpų? Ką tik paskirtas būsimos Bažnyčios pirmuoju popiežiumi, dabar griežtai subaramas: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!” (Mk 8,33). Asmeniškai man šis aštrus, atviras pokalbis tarp Jėzaus ir Petro labai patinka. Tik labai artimi draugai, be baimės prarasti draugystę, gali pasiginčyti, vienas kitą pabarti. Tai rodo jų artimą ryšį, nuoširdų rūpestį vienas kitu. Tikra meilė skatina kautis, klausti nepatogius klausimus, o retkarčiais ir sudrausti. Tai daug vertingiau nei saldus meilikavimas, veidmainingas pataikavimas.

Dar kartą pakartosiu vyskupo Arūno laiško žodžius: „Kaip visos Bažnyčios bendruomenės, taip ir šeimos kertinis akmuo yra Jėzus Kristus“. Todėl kiekvieno krikščionio, kiekvienos šeimos nario žvilgsnis turi būti nukreiptas į Kristų. Jis yra mūsų geriausias Draugas, Mokytojas, ir Patarėjas. Evangelijoje girdime : „Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8, 34-35).

Kitaip tariant draugystė su Jėzumi nėra lengva. Jis reikalauja besąlygiškos, pasiaukojančios meilės. Taip ir šeimoje, užmezgant tarpusavio santykius, vyras ir moteris išsižada savintis vienas kitą. Jie laisva valia dovanoja save vienas kitam be jokių išskaičiavimų, kaip Jėzus Kristus vardan kiekvieno mūsų padovanojo savo gyvybę. Amen.