Pereitus sekmadienius mąstėme apie įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą ir Sutvirtinimą. Dėka jų krikščionis susivienija su Jėzumi Eucharistijoje sudarydami mistinį Jėzaus Kristaus Kūną – Bažnyčią.

Šiandien Bažnyčia pavyzdžiu mums pristato vieną iškiliausių, nepakartojamų, visiško atsidavimo Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai asmenybę – šv. Paulių. Jos tarnystė Bažnyčiai, kova už jos vienybę, misijinės kelionės skelbiant Evangeliją pagonių trape pelno jam Tautų apaštalo vardą.

Manoma, kad šv. Paulius gimė apie 8-uosius metus, todėl nuo 2008 m. birželio 29 d. šv. Petro ir Pauliaus liturginės šventės iki šių metų tos pačios šventės popiežius Benediktas XVI paskelbė Šventojo apaštalo Pauliaus metais.
Mes kviečiami giliau suvokti, ką šis apaštalas turi pasakyti mums šiandieniniams krikščionims. Ko galim pasimokyti, kad ir mes galėtume aiškiau suvokti savo tarnystės pareigas Bažnyčiai, jos nariams.

Jau pats šv. Pauliaus atsivertimas gali būti pavyzdžiu ir padrąsinimu daugeliui, kurie šiandien nutolę, dar nepažįsta, netgi nusiteikę prieš Dievą.
Iki atsivertimo Saulius, būsimasis apaštalas Paulius, uoliai persekiojo Jeruzalės krikščionis. Laiške korintiečiams, galatams, filipiniečiams jis atvirai prisipažįsta: „Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi (...); kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti.“ (Gal 1,13).

Apaštalų darbuose skaitome, kaip „Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius“ (Apd 9,1) išgauna iš vyriausiojo kunigo raštą, kad galėtų suiminėti ir gabenti į Jeruzalę Damasko krikščionis. Tačiau kelyje į Damaską jį ir jo bendražygius apakina spindinti šviesa ir Saulius išgirsta Kristaus žodžius: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“. (Apd 9,4). Tai iš pagrindų perkeitė šv. Pauliaus gyvenimą. Nuo to momento jis tarsi patyrė svaiginantį skrydį iš senojo krikščionių persekiotojo gyvenimo į visiškai naują gyvenimą su Kristumi. Jis virto karštu Prisikėlusiojo Kristaus liudytoju. Apie tai jis laiške korintiečiams rašė: „Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią, bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš , o su manimi esanti Dievo malonė“ (1 Kor 15,9-10).

Taigi Prisikėlusysis pašaukė šv. Paulių apaštalauti, padarė jį tikru apaštalu, prisikėlimo liudytoju, patikėdamas jam ypatingą užduotį skelbti Evangeliją pagonims, graikų bei romėnų pasauliui.
Kai Viešpats siuntė mokinį Ananiją pas apakintą Saulių, Ananijas bandė prieštarauti, tačiau Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams“ (Apd 9,15).
Ir Paulius uoliai vykdė jam patikėtą misiją, tuo nesididžiavo, aiškiai suvokdamas, kieno valia tai daro. Jam nebuvo lengva, nes teko patirti daug įvairiausių persekiojimų, išbandymų.
Pagaliau jam teko įveikti jo persekiotų Jėzaus sekėjų nepasitikėjimą. Apie tai Apaštalų darbuose skaitome: „Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo baidėsi netikėdami jį esant mokinį. Tik Barnabas jį priglaudė...“ (Apd 9,26-27). Vėliau laiške korintiečiams Paulius rašo: „Aš daug daugiau įdėjau triūso, kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje“
(2 Kor 11,23). Tai atsakas visiems tiems, kurie jį niekino ir žemino.

Ir tai pamoka visiems mums, kurie dažnai smerkiame ir piktinamės tais, kurie sovietiniais laikais nepažinodami Dievo, nelankė bažnyčios, gal netgi Šv. Raštą laikė nesuprantama, nelogiška, dramatiškai pasibaigusia pasaka. O štai šiandien jie yra uolūs Kristaus mokslo išpažinėjai. Jiems nepakanka Eucharistijos šventimo sekmadieniais, jie kur kas dažniau skuba į pasimatymą su Viešpačiu. Mumyse gyvenantis pavydas neleidžia ramiai žvelgti į švytintį, laimingą, kupiną džiaugsmo atsivertusiojo veidą.

Kokias pamokas dar pateikia apaštalas Paulius mums?
Pauliaus atsivertimas buvo ne jo „aš“ subrendimas, bet Viešpaties valia. Viešpaties valia Paulius buvo apakintas, kad numirtų savo senajam gyvenimui, kad vėliau praregėtų ir prisikeltų visiškai naujam gyvenimui su Kristumi.
Taigi tikru krikščioniu tampama tik asmeniškai patyrus susitikimą su Viešpačiu. Suprantama Jis nepasirodo tokiu sukrečiančiu, švytinčiu būdu kaip Pauliui, tačiau mes galim Jį sutikti skaitydami Šv. Raštą, dalyvaudami Eucharistijoje, Bažnyčios gyvenime. Kristus gali paliesti mūsų širdį per kunigo žodį, sutikto vargšo žvilgsnį, vaiko šypseną ir daugelį kitų būdų.
Trečia pamoka. Tai apaštalo Pauliaus ištikimybė ir paklusnumas tam, kuris tapo svarbiausiu gyvenimo centru. Paklusnumas, tai pats didžiausias dalykas meilėje. Tik mylint įsiklausoma ir paklūstama. Tik besąlygiškai paklusdami Dievo valiai, mes pajėgsime Jį mylėti visa širdimi, visa siela ir visu protu, o per tai mylėti kiekvieną sutiktąjį, stokojantį mūsų meilės ir dėmesio.
Ketvirta pamoka. Šv. Paulius moko mus, kad „Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ ( Rom 14,17).
Vadinasi turim patikėti save Šventosios Dvasios vadovavimui ir per tai siekti vis labiau būti panašiam į Kristų. O tai reiškia, kad mumyse vis labiau augs meilė Dievui ir artimui.
Penkta pamoka. Apaštalas Paulius padeda mums giliau suprasti Bažnyčios slėpinį, atskleisdamas jos kaip Dievo susirinkimo įvairius matmenis.
Atkreipkime dėmesį, kas šv. Paulius prie žodžio „Bažnyčia“ beveik visada prideda „Dievo“. Tai rodo, kad Bažnyčia yra ne bendrų idėjų ar interesų pagimdyta žmonių sąjunga, bet Dievo sušauktas sambūris. Dievas Bažnyčią sušaukė, ir todėl ji yra viena vienintelė visais jos įgyvendinimo pavidalais. Daugelyje vietų Paulius parodo mums, kad Bažnyčia priklauso Dievui, o ne mums.
Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, ji yra „Dievo Bažnyčia“, „Dievo dirva“, „Dievo statyba“, „Dievo šventovė“ (1Kor 3,9-16) – taip skaitome laiške korintiečiams.
Vadinasi mes esame Dievo šventovė pasaulyje, vieta, kur tikrai gyvena Dievas, kartu esame bendruomenė, Dievo, kuris yra meilė, šeima. Todėl mes privalome pasaulyje įgyvendinti Dievo meilę; kaip apaštalas Paulius nepaliaujamai kovoti už krikščionių vienybę; skleisti Kristaus mokslą ir tiesą apie begalinį Dievo gailestingumą kiekvienai net labiausiai nuodėmingai sielai šioje žemėje.

Tai tik keletas svarbiausių pamokų, iš kurių galim pasimokyti. Studijuodami šv. Pauliaus gyvenimą, apaštalavimą ir tarnystę kiekvienas galit atrasti ir prisitaikyti sau dar ne vieną pamokymą bei patarimą. Apaštalo Pauliaus gyvenimas parodo, kad gyvenimas tikint į Kristų, gyvenimas tiesa ir meile neišvengiamai apima kasdieninį išsižadėjimą ir, kasdieninę kančią. Krikščionybė nėra patogus kelias, priešingai tai labai sunkus ir status kelias, tačiau kartu apšviestas Kristaus šviesos ir iš jos išaugančios didžiosios vilties.

Baigdamas pateiksiu pamąstymui keletą klausimų:
Ar prisimeni, kada, kokiomis aplinkybėmis pirmą kartai sutikai Kristų ir kaip pasikeitė nuo tos akimirkos tavo gyvenimas?
Ar tiki, kad Jėzus myli ir trokšta apdovanoti savo malonės dovanomis, kas ieško ir skuba pas Jį su atvira ir pasitikinčia širdimi?
Ar aš pasiryžęs drąsiai skelbti Dievo žodį ir kaip šv. Paulius ištarti: „Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom1,16)?
Ar esu pajėgus, kaip šv. Paulius atrasti savo jėgą nuolankioje meilėje, o savo išmintį kylančiame silpnume, idant per tai įžengčiau į Dievo galybę? Ar galiu vadovautis šv? Pauliaus išmintimi: gyventi ne sau, bet tikint į Dievą, gyventi vardan Jo, tarnauti Jam ir artimui?

Panaudota literatūra:
Popiežiaus Benedikto XVI katechezės apie Paulių. Bažnyčios žinios, 2008 m. nr.16; nr.19; nr.20; nr.23;
Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, Vilnius 1972 m.