Mieli broliai ir seserys Kristuje, man nepaprastai malonu kartu su jumis švęsti šioje gražioje bažnyčioje Eucharistiją, minint Švč. Mergelę  Mariją Nevalnikų Vaduotoją.  

Atvirai prisipažinsiu, mane truputį šokiravo titulas „Nevalnikų Vaduotoją“, nes man, suvalkiečiui, žodis „nevalnikas“ buvo visiškai svetimas ir nesuprantamas. Esu dėkingas Dievui už naują iššūkį, kuris paskatino plačiau apie tai pasidomėti. Pasirodo, „nevalnikas“ į lietuvių kalbą išvertus yra belaisvis. Deja, apie invokaciją „Švč. M. Marija Belaisvių Vaduotoja“ taip pat mažai ką težinojau.

Pasirodo, tai susiję su Žemaičių vyskupijos katalikų bažnyčiose ir koplyčiose XVIII–XIX a. veikusios Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos brolijos veikla, apie kurią iki šiol mažai kas žinoma. Šios brolijos kilmė susijusi su vienuolija, priskiriama vadinamiesiems elgetaujantiesiems ordinams.

Tai išpirkų Švč. M. Marijos, belaisvių išpirkimo ordinas. Minėta brolija 1223 m. rugpjūčio 10 d. įkurta Barselonos katedroje. Jos veikla pradėta nuo prieglaudos buvusiems kariams belaisviams Barselonoje įsteigimo, bet netrukus ji išsiplėtė, imtasi karo belaisvių išpirkų organizavimo. Nuo 1776 m. jos misija transformuota į kalinių, dar vėliau ir į priklausomybėse „įkalintų“ žmonių globą bei sielovadą.

Ispaniškosios Švč. Mergelės Marijos Belaisvių Vaduotojos brolijos pamaldumas XVIII a. prasidėjo Žemaičių vyskupijoje. Tačiau, bemaž iki XXI a. (neskaitant poros fragmentiškų išimčių) šios brolijos neminėtos Lietuvos bažnyčių publikacijose.

Apie jas iki XX a. pabaigos nieko nerašyta lietuviškose enciklopedijose, bažnytinių brolijų Lietuvoje apžvalgoje. Tik nuo pačios XX a. pabaigos Lietuvos menotyrininkai ir istorikai, pristatydami Pakruojo, Judrėnų, Lieplaukės, Liolių ir Varnių bažnyčių Belaisvių Vaduotojos paveikslus, pačių bažnyčių arba jų brolijų istoriją, ėmė minėti ar net atskirai aptarti. Nepaisant to, būtų klaidingai teigta, kad Belaisvių Vaduotojos kultas mūsų krašte nebuvo populiarus ar kad Žemaičių vyskupijoje šio vardo brolijos veikė tik keliose parapijose. Apie tai liudija saugomi katalikų šventovių inventoriniai aprašai ir bendresnio pobūdžio senosios Žemaičių vyskupijos dokumentai.

Pasirodo, šiandien dvi bažnyčios Kairių (Šiaulių r.) ir Sutkų (Šakių r.) tituluotos Švč. M. Marijos Belaisvių Vaduotojos vardu. Dar verta pastebėti, kad iš 18 bažnyčių, kuriose kadaise vykdavo Belaisvių Vaduotojos atlaidai, mūsų dienomis jie švenčiami tik Kairių, Kurtuvėnų ir Pakruojo bažnyčiose; įdomus sutapimas – visos jos yra dabartinėje Šiaulių vyskupijoje.

Įdomu ir tai, kad Kurtuvėnų Šv. Jokūbo bažnyčioje viename iš altorių saugomas Marijai Belaisvių Vaduotojai paveikslas, kuris atsukamas tik vieną dieną per metus - Nevalnikų atlaidus. Mielieji, norėjosi bent trumpai pasidalinti mintimis apie tai, ką sužinojau apie šių atlaidų kilmę. Vienas iš pagrindinių belaisvių brolijų tikslų buvo „vaduoti belaisvius arba padėti visokių rūšių nelaimėse ir melstis Dievui už kenčiančius“.

Manau ir šiame XXI a. šie klausimai išlieka vis dar aktualūs. Ir tai ne vien kalbant apie belaisvius, turint omeny karo ar nuteistuosius už nusikaltimus, kalėjimuose kenčiančius žmones. Kiekvienas mūsų dažnai atsiduriame nuodėmės nelaisvėje. Kartais to net nepastebim.

Ar mums nėra būdingas troškimas pirmauti, užimti geresnę, patogesnę vietą? Ar mums nekyla noras būti geresniu, vertingesniu? O tai ne kas kita, kaip mūsų puikybė. Iš jos kyla visos kitos nuodėmės, kurios negailestingai apraizgo, supančioja ir tarsi kalėjime įkalina mūsų mintis, protą, jausmus. To pasėkoje jaučiamės nelaimingi, vieniši, nepatenkinti ir apleisti. Būtent šios dienos Evangelijoje išgirdome Jėzaus pamoką apie pastarąjį jausmą. Ar ne pavydo jausmas paskatino apaštalą Joną užvesti su Jėzumi kalbą: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“(Mk 9, 38).

Jonas kaip ir kiti apaštalai mano, kad tik jiems suteikta teisė gydyti ligonius ir išvarinėti demonus. Kaip tad suprasti, kad vienas jų tautietis irgi išvarinėja piktąsias dvasias? Jono įsitikinimu, vyriškis tokių darbų daryti negali, nes su Jėzumi ir apaštalais drauge nevaikšto. Kaip tai primena šiandieninį žmogų! Pastaruoju metu gan dažnai girdime: „Jie nėra mūsiškiai!“ - Ne mūsų partijos, ne mūsų tikėjimo, ne mūsų tautos, ne mūsų pažiūrų ir t. t. Rengiami protestai, įvairios akcijos, nukreiptos prieš emigrantus, prieš kitaip mąstančius, reikalaujančius pripažinimo. Jonas be abejo tikėjosi teigiamo įvertinimo, pagyrimo už uolumą, ginant Jėzaus autoritetą. Deja, Jėzus vėl nustebino mokinius, sakydamas: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 39-40).

Jėzui nėra jokių barjerų, jokių sienų, Jam visi yra broliai. Šis įvykis atskleidžia Dievo karalystės visuotinumą. Jėzui rūpi suvienyti skirtingas žmonių grupes, telkti visus į vieną Kūną, kuris džiaugtųsi Tėvo malone ir laisve. Ir mes neskubėkime pasmerkti tuos, kurie nėra uolūs Bažnyčios lankytojai, bet gyvena krikščioniškai. Spręskime pagal jų daromus darbus. Juk tiek daug žmonių, net to nežinodami, vadovaujasi Kristaus Evangelija, nes vadovaujasi meile. Tuomet akivaizdu, kaip sako pats Jėzus, nei vienas, kuriantis gėrį, nepraras savo atlygio. Todėl išmokime ne smerkti, bet džiaugtis ir dėkoti už gėrį, kad ir kas jį darytų. Padėkime jiems priimti Dievo Žodį, vis geriau pažinti Jėzų ir Jo Evangeliją.

Priešingu atveju rizikuojame papiktinti nekaltą, tapti jam suklupimo akmeniu ir tuomet Jėzus įspėja: „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą“(Mk 9, 42). Evangelija baigiama dar kietesniais žodžiais: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją!(...). Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją,(...). O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją,“(Mk 9, 43a. 44a. 45a). Verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, nei sveikam būti įmestam į pragarą „kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“(Mk9, 48). Taigi Jėzus moko, kad Jo sekėjai turi atsikratyti visko, kas stumia juos į nuodėmę, net jeigu tai būtų būtiniausia, be ko žmogus sunkiai išsiverstų: ranka, koja ar akis. Mielieji, kokią pamoką gavome šiandien, klausydami Dievo žodžio?

Manau, svarbiausia tai, kad neturime dėl klestinčio blogio kaltinti kitus: kaimynus, darbdavius, valstybę, valdžią, aplinkybes. Blogis tūno mumyse, mūsų akyse, rankose, širdyje. Todėl nuolat turime kovoti su savimi, kuo dažniau artintis prie klausyklos, išpažinti mus slegiančias blogas mintis ir viso to, kas veda į nuodėmę. Anot apaštalo Jono, tai yra „Kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16).

Tegul Švč. M. Marija Nevalnikų Globėja padeda mums kovoje su savo nuodėmėmis ir maldoje už visus tuos, kurie atsidūrė nelaisvėje dėl savo ar kitų kaltės. Amen.