Mieli tikintieji, man nepaprastai džiugu šį pirmąjį spalio sekmadienį kartu su jumis švęsti Rožinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos šventę. Nuo seno Bažnyčios tradicijoje visas spalio mėnuo skirtas Rožinio maldai, o spalio 7 d. liturgijoje minima Rožinio Mergelės Marijos šventė. Todėl visuotinė Bažnyčia spalio m. kviečia tikinčiuosius kasdien melstis šia malda.

Neabejotina, kad dauguma jūsų žinote apie šią liaudies pamaldumo kilmę. Tačiau, kaip liaudies išmintis byloja „kartojimas – mokslų motina“, todėl trumpai priminsiu Rožinio maldos kilmę. Viena iš versijų yra ta, kad ją paskleidė tėvai Domininkonai, remdamiesi Psalmyno ir Valandų liturgijos pavyzdžiu. Paprasti neraštingi žmonės nemokėjo skaityti Valandų liturgijos psalmių, todėl jos buvo pakeistos visiems gerai žinoma „Sveika Marija“ malda. Kaip pamenate, pradžioje Rožinio maldą sudarė trys dalys, po penkis slėpinius, o kiekviename – dešimt „Sveika Marija“. Taigi, iš viso „Sveika Marija“ maldą reikėjo sukalbėti 150 kartų, lygiai tiek, kiek yra psalmių.

Ši malda išpopuliarėjo XVI a., tiksliau – 1571 m. spalio 7 d., kai įvyko garsusis krikščionių ir turkų laivynų mūšis. Tais laikais Europos valstybėms kėlė grėsmę turkų Osmanų imperija, kuri vieną po kito užėmė Venecijos Respublikos uostus Viduržemio jūroje. 1571 m. buvo sudaryta vadinamoji Šventoji sąjunga, kuriai priklausė visos to meto valstybės, turinčios laivynus Viduržemio jūroje. Buvo sudarytas didžiulis laivynas, kuris, vadovaujamas popiežiaus valstybės karo laivyno vado admirolo Markantonio Kolona (Marcantonio Colonna), išplaukė turkų valdomų uostų link.

Tuometinis popiežius Pijus V visame pasaulyje pakvietė visus katalikus kalbėti Rožinio maldą ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo. Krikščioniškų valstybių pajėgos laimėjo ir visiškai sunaikino turkų laivyną. Popiežius Pijus V, nė kiek neabejodamas, kad buvo laimėta Mergelei Marijai užtariant, spalio 7-ąją paskelbė Marijos Pergalės Karalienės švente. Kadangi laimėjimas buvo išmelstas kalbant Rožinį, vėliau šią šventę imta vadinti Marijos, Rožinio Karalienės švente. Nors pasikeitė laikai, o kartu ir mūsų požiūris į islamo išpažinėjus, ypač po popiežiaus Pranciškaus ir Al-Azharo didžiojo imamo pasirašytą dokumentą apie žmonių brolybę, vis dėlto vienas dalykas iš anų laikų išliko aktualus ir šiandien – tai Rožinio malda, kuria tikintieji kreipiasi į Taikos Karalienę. Rožinis yra Evangelijos santrauka. Jis išreiškia gyvą tikėjimą bei nuoširdžią meilę Išganytojui ir Švč. Mergelei Marijai.

Daugelis popiežių antrajame tūkstantmetyje puoselėjo pamaldumą į Mariją. Po Leono XIII – „Rožinio popiežiaus“ – visi popiežiai praktikavo ir rekomendavo tikintiesiems šią maldą. Šventasis Jonas Paulius II buvo ypač pamaldus Dievo Motinai. Jis visada nešiojosi rožinį su savimi ir be paliovos jį kalbėjo. 2002 m. jis paskelbė apaštališkąjį laišką „Rosarium Virginis Mariae“ ir prie tradicinių trijų rožinio maldos dalių – džiaugsmo, skausmo ir garbės slėpinių – pridėjo ketvirtąją – šviesos slėpinius, kuriais apmąstomas Kristaus gyvenimas nuo krikšto Jordane iki Paskutinės vakarienės.

Kartais girdžiu balsus, kurie tvirtina, jog katalikai per daug dėmesio skiria Marijai, kad jos asmuo iškeliamas aukščiau už Kristaus asmenį. Apie tai šventasis popiežius Jonas Paulius II rašė: „Mūsų tikėjimo centras yra Kristus, žmogaus Išganytojas. Tačiau Marijos asmuo netemdo, neužstoja nei Kristaus, nei jo misijos. Visi privalome drauge su Marija kontempliuoti Kristaus veidą. Rožinis tam yra pati tinkamiausia priemonė. Ši malda susideda iš Kristaus gyvenimo ir veiklos meditavimo. Kartodami „Sveika, Marija” įsimąstome į pagrindines Dievo Sūnaus misijos žemėje akimirkas.“

Tenka, ypač iš jaunų žmonių, išgirsti, jog paslaptys nesuprantamos, neaktualios, nuobodu kartoti tą pačią maldą ir mes patys dažnai kalbame rožančių skubiai, nesusimąstydami, todėl gauname iš šios maldingos praktikos nedaug naudos. Tai yra tik todėl, kad neįsigilinama, o paviršutiniškai tik lūpomis kalbamos maldos.

Fatimoje apsireiškusi Švč. M. Marija ir pakvietusi pirmaisiais šeštadieniais kalbėti rožinį, nurodė ne tik jį kalbėti, ne tik priimti Komuniją, bet bent 15 min. apmąstyti vieną iš rožančiaus paslapčių. Taigi, Mergelė Marija pabrėžė rožančiaus paslapčių meditaciją. Būtent mąstymas apie rožančiaus paslaptis yra pagrindinis dalykas rožančiaus pamaldume, reikia įprasti jį kalbėti lėčiau, bent kai kurias paslaptis giliau apmąstyti. Juk tai įvykiai iš Evangelijos: Dievo Sūnaus įsikūnijimas, jo gimimas, nukryžiavimas ir prisikėlimas, kurie skirti mūsų sielos išganymui.

Šiandien Šv. Rašto skaitiniai kalba apie santuoką. Pradžios knygos ištrauka ir Evangelijos skaitinys keliais žodžiais paaiškina visą santuokos esmę. Žmogus „paliks… glausis… ir du taps vienu kūnu”. Dvi atskiros būtybės tampa viena, todėl Jėzus į provokuojantį fariziejų klausimą apie šeimą, atsako: „Nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!”(Mk 10, 7-9).

Savo pirmąjį stebuklą Kristus padarė Galilėjos Kanoje, vestuvėse. Jis padaugino jaunavedžiams vyną. Ar tai nereiškia, kad šeimoms Kristus skiria ypatingą dėmesį? Jis, norėdamas dar labiau pabrėžti santuokos kilnumą ir sustiprinti šeimą Dievo palaima, krikščionių santuoką apdovanojo ypatinga sakramentine malone.

Deja, skyrybų ir pakartotinės santuokos klausimas yra vienas sunkiausių klausimų, su kuriais šiandien susiduria bažnyčia. Vatikane, viename žymiosios Siksto koplyčios freskos kampe pavaizduotas angelas, kuris rožančiumi traukia iš pragaro pavojaus į dangų du jaunus žmones, vyrą ir moterį. Būtent bendra rožančiaus malda šeimoje yra santuokos tvarumo ir visų šeimos narių išganymo garantas.

Kviečiu šį mėnesį visas šeimas įsijungti į Rožinio maldą ir prie visų intencijų, kurias išsakysite, prašyti Viešpatį, kad ne tik jūsų, bet ir visoms šeimoms niekada nestigtų Dievo malonės vyno. Amen.