Mieli tikintieji, visos trys sinoptinės Evangelijos aprašo Jėzui keliamą klausimą apie tai, „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ (Mk 12, 28b). Tiek Evangelijoje pagal Matą, tiek pagal Luką šį klausimą Jėzui užduoda Įstatymo mokytojai, Jį mėgindami.  

Šiandien į Jėzų kreipiasi Rašto aiškintojas. Evangelistas Morkus nerašo, jog jis turėjo piktą kėslą. Mat Jėzaus laikais rabinų mokyklose nuolat buvo diskutuojama, kuris įsakymas yra didžiausias, kuriuo remiasi visas Įstatymas. Kaip rašo Morkus, šis Rašto aiškintojas buvo „girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams“(Mk 12, 28a). Matomai jam buvo svarbi Jėzaus nuomonė šiuo klausimu.

Atsakydamas į Rašto aiškintojo klausimą, Jėzus jam priminė Senojo Testamento iš Pakartoto Įstatymo knygos tekstą: „Klausyk, Izraeli! Mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats. Mylėk tad Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau, giliai tau širdin teįsminga“(Įst 6, 5-6). Mes taip pat jį išgirdome pirmajame skaitinyje.

Rašto aiškintojas be abejo gerai žinojo šią vietą, todėl išgirdęs Jėzaus atsakymą, apsidžiaugęs pasakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“(Mk 12, 32-33). Tokia reakcija patvirtina Rašto aiškintojo nuoširdų norą sužinoti Jėzaus nuomonę, todėl išgirdo padrąsinančius žodžius: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“(Mk 12, 34).

Taigi, Jėzus pabrėžia visišką ir nesibaigiančią meilę, kuria privalome mylėti Dievą, ir reikalauja, kad taip mylėtumėm ir artimą. Kitaip tariant, Jėzus kalba apie nedalomą meilę Dievui ir artimui. Į klausimą „Kas mano artimas? Ir kaip man jį mylėti?“ Jėzus kitose vietose moko, kad artimas yra kiekvienas, kurį ištiko bėda, kuris reikalingas pagalbos ir dėmesio. O mylėti jį turim kaip save. Kitaip tariant, turime daryti savo artimui viską, ką norėtumėm, kad mums būtų daroma.

Jėzus nori tokios mūsų meilės, kuri aukojasi dėl artimo ir yra nepalyginamai vertesnė negu “visos deginamosios atnašos ir kitokios aukos”. Senajame Testamente jos buvo kaip svarbiausi išorinio garbinimo veiksmai. Tuo tarpu Dievas nori, kad Jį garbintumėm ir šlovintumėm, pirmiausia mylėdami artimą.

Mūsų meilė artimui turi būti jautri, atidi jo reikalams, duodanti konkrečią pagalbą, veikianti su kitais vieningai, viskuo dalindamasi. Dievas paminėtas pirmiau nei artimas ne vien todėl, kad Jis vertas ypatingos, išskirtinės meilės, bet ir dėl to, kad mūsų meilės šaltinis yra pats Dievas.

Apaštalas Jonas Pirmajame laiške rašo: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo“(1Jn 4, 7). Mes įstengiame mylėti tik todėl, kad pats Dievas pirmiau mus pamilo. Tame pačiame laiške apaštalas Jonas rašo: „Meilė -  ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo (...). Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1Jn 4, 10. 19).

Mielieji, gyvendami šiame pasaulyje, mes negalim matyti Dievo tokio, koks jis yra, todėl mums sunku Jį mylėti. Tačiau apaštalas Jonas sako: „Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula (...). Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“(1Jn 4, 12.20).

Kiekvienas mylėti, aukotis vardan kito pirmiausia išmoksta šeimoje. Deja, kiek daug nesutarimų, ginčių, kartais dėl smulkmenų iškyla artimiausioje šeimos aplinkoje. Man įstrigo patarlė: „Geriau gyventi kampe ant stogo, negu erdviuose namuose su priekabinga žmona“ (Pat 25, 24). Nors šioje patarlėje kalbama apie priekabią žmoną, taip elgtis gali ir vyras. Kiek daug žalos gali pridaryti priekabus sutuoktinis, tai gali būti net skyrybų priežastimi. Pagaliau, tai gali iššaukti vaikų nepasitenkinimą, padaryti juos nelaimingais, užsidariusiais, abejingais kitiems.

Tik nuoširdi bendrystė, pasiaukojanti meilė vardan vienas kito, gebėjimas vienas kitą vertinti, gali suteikti džiaugsmą, taiką ir ramybę pirmiausia šeimoje, kartu artimiausioje aplinkoje. Tai nepaprastai sunku, vien žmogiškomis jėgomis beveik neįmanoma išvengti nesutarimų, pykčio ir kitokių neigiamų emocijų.

Kartą skaičiau dialogą tarp teologijos mokslo profesoriaus ir vyresniojo kurso universiteto studento. Pokalbį pradėjo studentas, sakydamas: „Įsitikinau, kad visas pažinimas ir žinojimas turi vienijantį saitą. Tą įrodo faktas, kad paėmus bet kurį dalyką – istoriją, literatūrą, tiksliuosius mokslus – ir išgvildenus iki galo, galiausiai atsidursi prie filosofijos.“ Teologas trumpai patvirtino: „Taip. Ne veltui aukščiausias mokslinis laipsnis yra filosofijos daktaro.“ Studentas tęsė toliau: „Bet išgvildenęs filosofiją, tikriausiai atsidursi prie teologijos, ar ne?“ Profesorius nusišypsojęs, atsakė: „Gryna tiesa! Filosofija kelia tokius klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik teologija.“ „O pasinėręs į teologiją, tikriausiai turi atrasti kažkokią centrinę ašį, ar ne?“ – vėl paklausė studentas. „Taigi,“ –pritarė profesorius. Pokalbį studentas užbaigė, sakydamas: „Ką gi, kaip tik tam ir noriu paskirti savo gyvenimą. Noriu aptikti tą viduriuką, centrinę ašį ir visiškai atsiduoti tam reikalui.“

O jūs, ar ieškote centrinės ašies, apie kurią sukasi mūsų gyvenimo tikrovė? Ar žinote, kad pats vidurys ir visa ko pamatas yra Viešpats Jėzus? Jis yra viso pažinimo ir visos tiesos centras. Tik Jis gali padėti išspręsti visas iškilusias problemas, nesėkmes, nesusipratimus. Tad nuolat dėkokime, šlovinkime Viešpatį Jėzų už Jo meilę, už Jo auką vardan mūsų išganymo. Tegul visada Jis bus mūsų gyvenimo centras ir pagrindas. Amen.