Mieli tikintieji, lapkritis prasideda artimųjų, pačių artimiausiųjų kapų lankymu. Pirmoji diena skirta Visų Šventųjų minėjimui, jų pagerbimui, kad geriau suvoktume mirties slėpinį. Mirtis daugelį mūsų gąsdina, nes nežinome, kas bus po mirties. Vieni įsivaizduoja, kad po mirties pateks į pragarą, skaistyklą ar dangų. Kiti tiki, kad atgims kita gyvybes forma. Dar kiti galvoja, kad mirdamas žmogus tiesiog išnyksta, nustoja egzistuoti. Nors žmogus sukurtas panašus į Dievą, jo prigimtis skiriasi nuo dieviškosios.  

Dievas yra Pradžia ir Pabaiga, Jis Amžinasis, Nemirtingasis yra nepriklausomas nuo kitų. Žmogus gyvybę gavo iš Dievo, todėl jis yra priklausomas. Galimybę amžinai gyventi žmogus prarado nepaklusnumu Dievo įsakymui. Trumpai prisiminkime, kaip žmogus buvo sukurtas. Pradžios knygoje skaitome: „Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7).

Gyva būtybė – reiškia nemirštanti. Taigi, Dievas padarė žmogų nemirštantį. Toks jis turėjo likti per visus tolimesnius amžius. Tačiau Dievas nenorėjo, kad žmogus būtų visiškai priklausomas, todėl suteikė jam laisvę ir galimybę rinktis. Tam nurodė vieną vienintelę sąlyga: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pr 2, 16–17).

Įsivaizduokite nuostabų sodą, pilną visokių gėrybių. Ir viską vartoti saugu, tik nevalia valgyti nuo uždraustojo medžio, tuomet laukia mirtis. Tačiau pirmieji žmonės lengvai pasidavė šėtono apgaulei ir paragavo uždraustojo medžio vaisiaus. Tada Dievas pasakė žmogui: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (Pr 3, 19). Taip žmogus tapo mirtingu. Taigi faktas, kad visi mirsime, neginčijamas. Tačiau žmogų nepaliauja kamavęs klausimas: „Kas su žmogum vyksta jam mirus?“ Niekas dar negrįžo iš anapus ir nepasakė, kaip yra iš tikrųjų.

Vakar minėjome Visų Šventųjų iškilmę. Turėjome progos pažvelgti į jų gyvenimus, kad šiandien pagerbdami savo mirusiuosius ne liūdėtume, bet su viltimi priimtume Gerąją Naujieną, kurią skelbia Kristus: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“(Jn 6, 37). Kristus tvirtina, kad Jo Tėvo valia, kad Jis „nepražudytų nei vieno, bet prikeltų juos paskutiniąją dieną“ (plg. Jn 6, 39).

Mieli tikintieji, Biblija yra tas šaltinis, kuriuo mes tikime ir remiamės. Biblijoje nemažai kalbama apie mirtį ir kas nutinka, kai miršta žmogus ar gyvūnas. Jau girdėjome Pradžios knygoje Dievo pasakytus žodžius, jog visi yra iš dulkių ir vėl jomis pavirs. Biblijoje rašoma, jog visi gyvieji žino, kad mirs, tačiau mirusieji jau nieko nebežino. Štai Jobo knygoje skaitome: „Mirtingasis, gimęs iš moters, trumpai tegyvena, bet vargo daug turi, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“ (Job14, 1–2), o  Koheleto knygoje skaitome: „Juk gyvieji žino, kad jie turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas yra užmirštas. Jų meilė, jų neapykanta, jų pavydas jau seniai pradingo. Niekad daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule. (...). Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes nebus jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio žinojimo, jokios išminties šeole (kape), į kurį esi pakeliui“ (Koh 9, 5–6.10).

Taigi, Biblijoje mirtis suprantama, kaip natūralus dalykas. Sakoma, jog, ką gali daryti dabar, tą ir daryk, nes mirus nebus nei darbo, nei minčių, nei žinojimo, nei išminties. Mirusieji nebejaučia meilės, neapykantos, pykčio, jie nebeturi savo dalies pasaulyje. Tuomet kyla klausimas: „Jeigu mirusieji „nieko nebežino ir nieko nebegali veikti“, kaip tada jie galėtų po mirties mėgautis palaima rojuje ar kęsti kančias „pragare“, ar „skaistykloje“?

Į klausimą karalius Dovydas taip atsako: „Ne mirusieji šlovina Viešpatį, ne tie, kurie nužengia į tylos buveinę. Bet mes, gyvieji, garbinsime tave ir dabar, ir per amžius“ (Ps 115, 17–18). Tą pačią mintį skaitome ir pranašo Izaijo knygoje: „Juk šeole (kape) niekas tau nedėkoja, nė mirtis tavęs nešlovina, - kas eina į giliąją duobę, nebesitiki tavo gerumo. Gyvasis - tiktai gyvasis tau tedėkoja, kaip šiandien kad aš darau “ (Iz 38, 18–19).

Taigi, jeigu mirusieji nieko negali padaryti, tai gyvieji turi galimybę tai daryti dvigubai – šiame gyvenime ir po prisikėlimo! Šventajame Rašte mirtis dažnai vadinama miegu. Prisiminkime Lozoriaus istoriją. Kai Jėzui pranešė apie jo mirtį, Jis tai pavadino miegu, sakydamas: „Mūsų draugas Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Supratęs, kad Jo mokiniai šiuos žodžius palaikė tikrove – Lozorius užmigo, vadinasi jam jau geriau ir jis pasveiks, – Jėzus paaiškino: „Lozorius mirė“ (Jn 11, 11–12). Jėzus rengėsi prikelti Lozorių iš mirties miego. Taip ir įvyko. Prikeldamas Lozorių iš mirties miego, Jėzus norėjo patvirtinti savo žodžius: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25).

Tokią prisikėlimo viltį pasaulio pabaigoje turėjo visų amžių Dievo žmonės. Vėl gi Jobo knygoje skaitome: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje. Net tada, kai liga bus suėdusi mano odą, dar savo kūne regėsiu Dievą. Aš pats jį regėsiu akimis savo, o ne kito! To trokšta širdis mano krūtinėje!“ (Job19, 25–27). Biblija mus moko, kad mirties nereikia bijoti: kaip yra „laikas gimti, taip yra laikas mirti“(plg. Koh3, 2). Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime. Mirtis atsirado dėl vieno žmogaus nuodėmės ir todėl mirtis ištinka visus žmones, nes visi nusidėjo. Tačiau mes tikime Kristaus žodžiais: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Ir gyvename viltimi, kad po šio gyvenimo mūsų laukia Dievo dovana-amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.