Mieli broliai ir seserys, kaip pastebėjote, tiek pirmajame skaitinyje iš Senojo Testamento Pirmosios Karalių knygos, tiek Evangelijoje pagal Morkų kalbama apie našles, kurios anuomet užėmė visuomenėje žemiausią vietą. Senajame Testamente našlei, kaip ir našlaičiui bei svetimšaliui, Dievas skyrė ypatingą dėmesį.

Išėjimo knygoje parašyta: „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje. Neskriausite našlės ar našlaičio, jei tu juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą. Degsiu pykčiu ir išžudysiu jus kalaviju“ (Iš 22,20-23). Taigi, našlę silpną ir bejėgę, ginti imasi pats Dievas. Rašto aiškintojai, būdami įstatymo žinovai turi taip pat ginti našlę Dievo vardu. Pirmajame skaitinyje našlę ėmėsi Viešpaties vardu globoti pranašas Elijas. Našlė buvo užimta kasdieniniais rūpesčiais. Jai rūpėjo kaip išmaitinti save ir savo sūnų. Prie šių rūpesčių prisidėjo pranašas Elijas. Moteris, pasitikėdama Dievu, padarė taip, kaip prašė pranašas - atnešė vandens ir iš paskutinės saujos miltų bei šlakelio aliejaus iškepė jam paplotėlį. Ir įvyko taip kaip Viešpats pažadėjo: „Miltų puodynė neištuštėjo ir aliejaus ąsotis neišseko iki tos dienos, kada Viešpats vėl atsiuntė lietų ant žemės paviršiaus“ (1Kar 17,14).

Ką tik girdėta Evangelija pagal Morkų parodo Jėzaus žvilgsnį į vargšę našlę, kuri į aukų skrynią „iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“(Mk 12, 44b). Jėzus skiria žmonių žvilgsnį nuo Dievo žvilgsnio. Apie tai skaitome ir Senajame Testamente Pirmoje Samuelio knygoje. „Viešpats tarė Samueliui: „Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį”(1Sam 16, 7).

Ši Evangelijos ištrauka prasideda Jėzaus žodžiais: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda“ (Mk 12,38-40). Jėzus piktinasi veidmainiais Rašto aiškintojais, kurie puikiai pažindami raštus, myli ne Dievą, o save ir iš visko siekia sau naudos, garbės ir visur būti pirmais. Ypač mėgsta turtą, kurio siekia apgaule ir be jokių skrupulų. Taip jie kitus, netgi Dievą nustumia į šalį. Įgyti turtai pasotina juos pačius ir praturtina jų vaikus, anūkus gal netgi proanūkius. Tačiau tikinčiųjų turtai yra kitokie. Tikintysis žvelgia toliau, jis gyvena pasitikėdamas Dievo pažadu ateityje matyti Jį veidas veidan ir tapti panašiu į Jį.

Apaštalas Jonas rašo: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes regėsime jį tokį, koks jis yra“ ( Jn 3,2). Taip, mielas klausytojau, bus ir tavo gyvenime, jei tik pasitikėsi Dievu. Kasdien kiekvieną mūsų ištinka vis nauji rūpesčiai, vargai, bet kartu su jais ateina pagalba. Dievo gailestingumas ir malonė patenkins visas tavo reikmes ir tu nieko nestokosi, jei tik su pasitikėjimu atsiduosi į Jo rankas.

Prisiminkime iš Mato Evangelijos Jėzaus žodžius: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius (...), pasižiūrėkite kaip auga lauko lelijos (...) (Mt 22,26.28). Jeigu Dievas taip pasirūpina jais, „tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis?“ (Mt 22,30). Taigi, turėdami tokią viltį, nustokite naudoti savo energiją vien materialiojo turto kaupimui, vien savo poreikių tenkinimui. Verčiau vienykitės su Viešpačiu Eucharistijoje, prisiminkite, koks Jis didis ir kaip Jis atsidavęs jums. Galbūt tada pradėsite labiau pasitikėti Juo ir Jis įkvėps jums meilės ir gailestingumo kiekvienam šalia esančiam. Minėtos vargšės našlės paaukojo viską, ką turėjo: pirmoji - paskutinę saują miltų ir šlakelį aliejaus; antroji - paskutinius skatikus. Jos paaukojo tai, kas buvo gyvybiškai svarbu joms pačioms.

Tai buvo širdies auka, iš didelės meilės ir pagarbos Dievui. Giliai širdyje jos pasitikėjo Dievu, jos tikėjo, kad Jis gali padėti ir pasirūpinti jų reikmėmis. Dievui visai nesvarbu, kiek kas aukoja, svarbiausia, kiek žmogaus širdis yra ištikima ir atsidavusi Jam. Našlės suprato, ką reiškia tarnauti Dievui: atiduoti visa, ką turi. Žmonių požiūriu turtingieji aukojo daug, tačiau Dievo akimis – mažai, nes jie „aukojo iš to, kas jiems atlieka“ (Mk 12,44), tuo tarpu našlė „iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“ (Mt 12,44). Be to, noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad šios dienos Šv. Rašto pagrindinė mintis ne pinigai, ne turtas, ne aukos dydis, bet žmogaus širdis, kuri gali mylėti besąlygiškai, be jokių išskaičiavimų, suvokdama, kad viskas yra iš Dievo ir Jam viskas priklauso.

Linkiu, kad kiekviena jūsų diena prasidėtų taip, kaip prasideda Biblija: „Pradžioje Dievas“(Pr1,1). Visų pirma ir svarbiausia ieškokite Dievo, Jo teisumo, o visa kita jums bus pridėta (plg. Mt 6,33) tvirtina evangelistas Matas. Amen.