Mieli broliai ir seserys, šiandien pirmuoju Advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Juos Bažnyčia pradeda apmąstydama laikų pabaigą. Kartu kviečia ruoštis Viešpaties atėjimui ir gyventi šviesioje viltyje. Jau prieš porą savaičių Evangelija pagal Morkų taip pat rašė apie paskutiniąsias dienas, kai „žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove“(Mk 12, 26). Tuomet net dangaus galybės bus sukrėstos. Tačiau Jėzus neatskleidė, kada tai įvyks. Jis aiškiai pasakė : „Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“ (Mk 13, 32).

Šiandien Evangelijoje pagal Luką, Jėzus tepasakęs „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse“ (Lk 21, 25), nusako, koks sielvartas, koks skausmas, kokie sunkūs ir šiurpą keliantys išmėginimai laukia žmogaus laikų pabaigoje. Tačiau klausytojus Jėzus nuramina, skatina į visa tai optimistiškai žvelgti: „Kai tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes artėja jūsų atpirkimas”(Lk 21, 28).

Šiandien pasaulį drebina  pandemija, vietiniai ir tarptautiniai konfliktai, didėjantis klimato kaitos poveikis, migracija, įvairios neteisingumo, rasizmo, smurto, persekiojimo bei didėjančios nelygybės formos. Visa tai šiandien verčia gyventi baimėje milijonus žmonių. Galbūt daugelis ir mūsų gyvename baimėje bei neviltyje, nieko gero nesitikėdami ir nelaukdami. Tačiau Kristus žada savo ištikimiesiems, Juo pasitikintiems ir Jį išpažįstantiems amžinąjį džiaugsmą Jo Tėvo karalystėje.

Jau Senajame Testamente pranašaujama, jog po pabaigos meto prasidės tūkstantmetis Dievo Karalystės valdymas ir nauja visuotinės taikos bei suklestėjimo era. Štai Dovydo Psalmėse skaitome: „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; [...] romieji paveldės žemę ir gėrėsis gausia gerove“(Ps 37, 10-11). „Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta“(Ps 46, 10). O pranašo Izaijo knygoje skaitome Dievo pažadą: „Mano tauta gyvens taikos buveinėje, saugiuose namuose, ramiose gyvenvietėse“(Iz32, 18). Izaijas patikino, jog visas žemiškas valdžias pakeis Dievo karalystė, kuriai vadovaus Mesijas, Kristus. Apie tai skaitome 9-ame skyriuje: „Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių Viešpaties narsa tai įvykdys!“(Iz 9, 6-7).

Naujajame Testamente taip pat daugelyje vietų skaitome, kas laukia tikinčio žmogaus pasibaigus šiems laikams. Apreiškimo knygoje apaštalas Jonas rašo: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę (...). Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; (...). Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“(Apr 15, 1-4).

Apaštalas Petras visa tai puikiai apibendrino tokiais žodžiais: „Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“(2Pt 3, 13). Tačiau, kad visoje žemėje įsiviešpatautų teisumas, Jėzus ragina: „Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad būtumėt palaikyti vertais išvengti visko, kas įvyks, ir stoti prieš Žmogaus Sūnų”(Lk 21, 34-36).

Kad sugebėtume būti budrūs ir pasirengę Dievo atėjimui, kuris gali įvykti ir nuolat vyksta mūsų gyvenime įvairiais būdais, yra vienintelis tikras būdas: gyventi malda. Malda apvalo žmogaus žvilgsnį, padėdama jam atpažinti laiko ženklus, pagelbsti, vertinant visus žmogiško gyvenimo įvykius Dievo šviesoje. Tikinčiojo gyvenimą Kristus ir toliau apšviečia savo jėga, džiaugsmu ir viltimi.

Šiame Advente ir per visus liturginius metus popiežius Pranciškus pakvietė Sinodinei kelionei, kurios tikslas įsiklausyti į tai, ką Šventoji Dvasia sako Bažnyčiai. Visi mes drauge su kitomis krikščioniškosiomis denominacijomis bei kitomis tikėjimo tradicijomis, taip pat su tais, kurie drungno tikėjimo arba visai nutolę nuo Dievo, kviečiami bendrystei. Būtent Kristus sutaiko mus su Tėvu ir suvienija vieną su kitu Šventojoje Dvasioje.

Sinodinėje Bažnyčioje visa labai įvairių narių bendruomenė pašaukta drauge melstis, klausytis, analizuoti, plėtoti dialogą, įžvelgti ir patarti priimant pastoracinius sprendimus, kuo labiau atitinkančius Dievo valią.

Mieli broliai ir seserys, Krikšto galia visi esame pašaukti veikliai dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenę žmonės – visi kviečiami įsiklausyti vienas į kitą, kad išgirstų tai, ką sako Šventoji Dvasia. Tai įmanoma gilinantis į Šv. Rašto apmąstymus, liturgiją ir maldą. Išgirsti Šventosios Dvasios balsą galima tik ten, kur apmąstymui yra skirtas laikas ir vyrauja abipusis pasitikėjimo, bendro tikėjimo ir tikslo dvasia.

Tautų apaštalas šventasis Paulius tesalonikiečius kartu ir mus šiandien kviečia: „ Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais savo šventaisiais“(1Tes 3, 12). Amen.