Trečia Advento savaitė kviečia ruoštis džiaugsmui. Pirmajame skaitinyje pranašas Sofonijas ragina Izraelį krykštauti ir visa širdimi džiaugtis, nes Viešpats panaikino skirtą nuosprendį, dovanojo gyvenimą. Ir ne todėl, kad Izraelis to nusipelnė, bet todėl, kad Viešpats taip pats panorėjo! Pranašas tvirtina: „Viešpats, tavo Dievas, (...) noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giesme“(Sof 3, 17).

Apaštalas Paulius taip pat ragina: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! (...) Viešpats yra arti!“(Fil4, 4-5b). Jis kviečia niekuo nesirūpinti, bet visuose reikaluose malda ir prašymu kreiptis į Dievą ir Jo „ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“(Fil 4, 7).

Šiandien mums ypač reikalinga ramybė, susikaupimas ir Dievo malonė. Popiežius Pranciškus pakvietė sinodinei kelionei – atsinaujinti ir dalyvauti Bažnyčios atnaujinime. Norint vaisingai dalyvauti šioje kelionėje, mes, visi pakrikštytieji, ne tik popiežius, vyskupai, kunigai, Dievui pašvęstieji, kviečiami atpažinti ir įvertinti Dvasios laisvai liejamų dovanų bei charizmų turtingumą ir įvairovę bendruomenės gėriui ir visos žmonijos šeimos labui. Kartu mes kviečiami įsiklausyti į balsus tų, kurie nustojo praktikuoti tikėjimą arba priklauso kitoms tikėjimo tradicijoms, arba neturinčių jokių religinių įsitikinimų ir kt. Manau ne vienam kyla klausimai: „Ką man daryti? Kokius žingsnius Dvasia kviečia žengti, idant augtume kaip sinodinė Bažnyčia?“ Evangelijoje šiandien trys kartus nuskambėjo klausimas: „Tai ką mums daryti?!“(Lk 3, 10).

Kiekvienam, kuris ištyrė savo širdį ir išdrįso atvirai paklausti, ištikimas Advento palydovas Jonas Krikštytojas duoda paprastus ir aiškius atsakymus. Pirmiausia patarė keisti savo širdį, ugdyti savyje artimo meilę bei gailestingumą, mokytis dalytis su kitais gėriu. Tokiu būdu kurti nesavanaudiškus, bičiuliškus santykius su žmonėmis. Muitininkams pataria imti tik teisingus muitus. Jis turi nugalėti troškimą pasipelnyti kitų sąskaita, turi susitaikyti su mažesnėmis pajamomis, tenkintis kuklesniu gyvenimu. Kariams pataria vykdyti teisingumą, sutramdyti nebaudžiamumo jausmą: nevalia neteisingai teisti, skriausti ir meluoti. Visi šie patarimai aktualūs visais laikais ir visiems, siekiantiems tobulumo bei Dangaus karalystės. Parengiamajame dokumente, skirtame sinodinei kelionei yra daug patarimų, ką turėtume daryti šiame gyvenimo padiktuotame iššūkyje.

Paminėsiu keletą. Jame rašoma, jog kelionės, į kurią esame pašaukti, prasmė yra pirmiausia atskleisti sinodinės Bažnyčios veidą ir pavidalą, „kai kiekvienas ko nors pasimoko. Tikinčiųjų tauta, vyskupų kolegija, Romos vyskupas – visi įsiklauso vienas į kitą ir į Šventąją Dvasią, „tiesos Dvasią“ (Jn 14, 17), kad pažintų, ką ji „skelbia Bažnyčioms“ (Apr 2, 7). Kiekvienas turi dalintis atsakomybe Evangelijos skelbimo misijoje, stengiantis kurti gražesnį ir labiau gyvenimui pritaikytą pasaulį. Atsiminti, kaip Dvasia vadovavo Bažnyčios kelionei per istoriją ir kaip šiandien mus kviečia drauge liudyti Dievo meilę. Būtinas nuolatinis atsivertimas. Kaip pavyzdys dokumente primenama dvejopa Petro ir Kornelijaus atsivertimo istorija, aprašyta Apaštalų darbų knygoje dešimtajame skyriuje. Pirmiausia pasakojama apie Kornelijaus atsivertimą, – jis net gauna tam tikrą apreiškimą. Kornelijus yra pagonis, numanomai romėnas, šimtininkas, tarnaujantis okupacinėje armijoje, o jo profesija grindžiama smurtu ir piktnaudžiavimu. Vis dėlto jis yra atsidavęs maldai ir išmaldai, tai yra puoselėja santykį su Dievu ir rūpinasi artimu. Būtent į jo namus ateina angelas, pašaukia jį vardu bei ragina pasiųsti savo tarnus į Jopę ir pašaukti Petrą. Toliau pasakojimas pakrypsta į Petro atsivertimą.

Tą pačią dieną Petras patyrė regėjimą, kurio metu balsas liepė jam pjauti ir valgyti gyvūnus, tarp kurių buvo ir nešvarių. Jo atsakas ryžtingas: „Jokiu būdu, Viešpatie!“ (Apd 10, 14). Jis atpažįsta, kad su juo kalba Viešpats, tačiau aiškiai atsisako paklusti, nes šis paliepimas griauna Toros įsakymus, kurie yra neatskiriami nuo jo religinės tapatybės. Apaštalas lieka smarkiai sutrikęs ir kol jis stebisi tuo, kas yra įvykę, atvyksta Kornelijaus pasiųstieji vyrai, o Dvasia jam nurodo, kad jie yra jos pasiuntiniai.

Petras atsiliepia jiems žodžiais, primenančiais Jėzaus ištartus žodžius Getsemanės sode „Štai ir aš, kurio ieškote“ (Apd 10, 21). Tai yra tikras atsivertimas, skausmingas ir labai vaisingas perėjimas, paliekant savo kultūrines ir religines kategorijas: Petras sutinka valgyti su pagonimis maistą, kurį jis visada laikė uždraustu, pripažindamas jį kaip priemonę gyvybei ir bendrystei su Dievu ir kitais palaikyti. Tiek Kornelijus, tiek Petras įtraukia kitus žmones į savo atsivertimo kelionę ir padaro juos savo kelionės bendrakeleiviais. Šiame susitikime su žmonėmis, juos priimdamas, drauge su jais keliaudamas, lankydamasis jų namuose, Petras suvokia savo regėjimo prasmę: Dievo akyse nėra nevertingų žmonių.

Mielieji, iki Šv. Kalėdų liko vos dvi savaitės. „Viešpats arti!“, - tvirtina apaštalas Paulius ir kviečia budėti maldoje. Jonas Krikštytojas ragina daryti gerus darbus, o pop. Pranciškus – nelikti abejingais Bažnyčios atsinaujinime. Melskime, kad Šventoji Dvasia įkvėptų mumyse tikrą džiaugsmą, atsiliepiant į pop. Pranciškaus kvietimą sinodiniame kelyje aktyviai įsitraukti į Bažnyčios atnaujinimo procesą. Kristaus paliesti, mes nebegalime gyventi vien dėl savęs. Amen.