Mieli broliai ir seserys, lygiai prieš savaitę šventėm Jėzaus Kristaus gimimą, o šiandien atvėrę pirmąjį Naujųjų Metų lapą, vėl skaitome Evangelijos pagal Luką tą pačią ištrauką. Tik dabar Bažnyčia kviečia žvelgti ne į Kūdikį, bet į tą, kuri Jam davė gyvybę, į Mergelę Mariją.

Apie Mergelės Marijos dorybes, jos skaisčią, nuodėmės nepaliestą sielą galima daug kalbėti, su meile ir dėkingumu žvelgti į jos pasiaukojantį gyvenimą, į besąlygišką pasitikėjimą Dievu. Žmonių meilė ir dėkingumas Marijai atsispindi jos garbei sukurtose giesmėse, jai nepagailėta titulų jos Vardo litanijoje, tačiau didžiausia pagarba išreiškiama, kai ją pavadiname Dievo Motina. Jei visi titulai, priskiriami Marijai yra suprantami ir aiškūs, tai ištarus „Dievo Motina“ visuomet iškyla didžiulė paslaptis, kurios žmogaus protas nepajėgus suprasti.

Tik tikėjimu gali priimti šią didžią paslaptį: pats Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, Tas, prieš kurį net visos dangaus galybės dengia savo veidus, kniūbsčia puola ant kelių prieš Jį, įsikūnija Mergelėje Marijoje. Argi nesvaigsta protas iš nuostabos, kokia garbė suteikta žmogiškai būtybei?!Mergelė savo įsčiose nešiojo patį Dievą, vėliau globojo ir auklėjo, motiniškai glaudė prie savo krūtinės, bučiavo, mylavo ir gal netgi pabardavo.

Prisiminkime įvykį, kai Jėzus liko šventykloje. Marija vaikui Jėzui priekaištavo: „Vaikeli, kam mums taip padarei?!“(Lk 2, 48b). Tada „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus“(Lk 2, 51) – rašo evangelistas Lukas. Įsivaizduokite, pats Dievas, kuriam lenkiasi dangaus ir žemės galybės, paklūsta Marijai. Ir tai ne mitas, ne graži pasaka, o tikra realybė. Viskas prasidėjo nuo to momento, kai Marija Viešpaties angelui pasakė: „Teesie man, kaip tu pasakei“(Lk 1, 38). Tada „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“(Jn 1, 14). Kadangi „tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 14), tai ir Jo motina yra Dievo Motina.

Taigi, Jėzus yra įsikūnijęs Dievo Sūnus. Tačiau Jį pagimdė Mergelė Marija, kuri Jam suteikė žmogiškąją prigimtį. Todėl Jėzus yra tikras Dievas, o per Mariją - tikras Žmogus. Atrodytų Dievo Motina turėjo būti apsaugota nuo visų žemiškųjų kančių ir pavojų. Deja, nuo Įsikūnijimo pradžios Mariją persekiojo vien vargas. Pirmiausia teko patirti sužadėtinio Juozapo nepasitikėjimą, gimdyti prisiėjo gyvulių tvarte, nes kitur neatsirado vietos. Vėliau tremtis į Egiptą ir vėl grįžimas. Tačiau nepaisant visų sunkumų, Marija su meile ir motinišku švelnumu saugojo dieviškąjį Kūdikį nuo šalčio, bado ir kitų nepatogumų.

Šiandien Evangelijoje išgirdome, jog „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“(Lk 2, 19). Vėliau skaitysime, kad ji „laikė visus įvykius savo širdyje“(Lk 2, 51c). Kitaip tariant, Marija visus gyvenimo iššūkius pakėlė tyliai, ramiai, be panikos. Netgi, kai Jėzų kankino, kai Jis buvo erškėčiuotas, kai nešė sunkų kryžių, kai buvo nukryžiuotas, ji viską stebėjo su skausmo perverta širdimi ir nepratarė nė žodžio.

Mieli ir brangūs, apmąstydami Marijos, kaip Dievo Motinos slėpinį, mes suvokiame, kad Dievas pasirinkdamas savo Kūrinį garbingai misijai, kartu išaukštino ir pagerbė visą žmoniją, ypač moterį. Dievo Sūnus, gimdamas iš Marijos, tuo pačiu pašventino visas moteris. Nors smurtas ir savanaudiškumas dažnai sutepa motinystę, niekas iš jos negali atimti Dievo dovanoto kilnumo. Motinystės paniekinimas yra taip pat ir Dievo Motinos paniekinimas.

Kiekvienas žmogus turi būti dėkingas motinai už savo gyvybę ir už daugelį dalykų tolesniame gyvenime – tiek žmogiškąjį, tiek dvasinį ugdymą. Nors šiais laikais simboliškai motina yra aukštinama, apie ją sakoma daug gražių dalykų, jai kuriami nuostabiausi posmai, tačiau jos mažai klausomasi, jai mažai padedama kasdieniame gyvenime, menkai vertinamas jos vaidmuo visuomenėje. Vis dėlto motinos, kurios aukojasi dėl savo, o dažnai ir dėl kitų vaikų, turėtų būti labiau išklausomos. Reikėtų labiau suprasti jų kasdienines reikmes bei daugiau rodyti joms pagarbą ir dėmesį.

Deja, šito neretai jos sulaukia tik palikusios šį žemiškąjį gyvenimą. Turbūt ne vienas prie savo motulės kapo apie ją ištartų "taip", kaip šv. Augustinas apie savo mirusią motiną Moniką rašė: „Tu, Dieve, žinai, kokios motinos aš esu netekęs! Nė viena motina prie savo viengimio sūnaus karsto nėra išliejusi tiek ašarų, kiek ji jų išliejo dėl mano nupuolimo. Argi aš, nedėkingas, galėčiau užmiršti tokią motiną? Ne, mieloji motina, niekuomet neužmiršiu tavo rūpestingos meilės, tavo sielvartų ir karčių tavo širdies skausmų“.

Tad pradėdami Naujuosius metus, laiminkime savo mamas, žmonas, močiutes, visas moteris ir vienas kitą pirmojo skaitinio Viešpaties žodžiais: „Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Tešviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna Jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę!“ (Sk 6, 23-26). Tegul Dievo Motina ir mūsų dangiškoji Motina Marija būna mums skaistybės, ištikimybės, meilės, tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu pavyzdžiu. Amen.