Mieli broliai ir seserys Kristuje! Šiuo Kalėdų laiku Bažnyčia kviečia dar kartą stabtelėti prie Dievo, nužengusio iš dangaus priimti mūsų kūno, didžiojo slėpinio. Ką tik išgirdome Evangelijos pagal Joną prologą, kuris prasideda žodžiu „Pradžioje“, taip kaip prasideda Biblija: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“(Pr 1, 1). Taip nusakoma Dievo galybė. Toliau Dievo Žodžiu – Dievo Išmintimi iš netvarkingo chaoso sukuriamas nuostabus tvarkingas pasaulis.

 

Šiame pasaulyje Dievas apgyvendina vyrą ir moterį, kuriuos sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą. Nors žodis „Pradžioje“ tas pats, tačiau jis vartojamas skirtinga prasme. Pradžios knygoje kalba eina apie kuriamąjį Dievo Žodį, juo viskas sukurta. O Jono evangelijos prologe kalbama apie pirmapradę pradžią, amžinąjį Žodį, egzistavusį iki bet kurios kitos pradžios.

Evangelistas Jonas rašo, kad Žodis nuo pradžių buvo pas Dievą ir kad visa, kas yra, atsirado per Žodį, ir niekas neatsirado be Jo (plg. Jn 1, 1–3). Evangelijoje toliau kalbama apie Dievo Žodžio įsikūnijimą. Tas pats Žodis, pradžioje buvęs pas Tėvą ir pats esantis Dievas, per kurį ir kuriam sukurti visi daiktai (plg. Kol 1, 16–17), tapo žmogumi. Amžinasis ir begalinis Dievas įsikūnijo savo kūrinyje, kad galėtų sau susigrąžinti žmogų.

„Žodis tapo kūnu”– tai viena iš netikėčiausių žmonijos istorijoje paskelbtų žinių, kuri netelpa į galvą. Mūsų protas per menkas, kad pajėgtume tai suvokti. Įsikūnydamas Dievas panoro dovanoti save žmonėms. Dievas dovanojo savo vienatinį Sūnų, kuris prisiėmė mūsų žmogystę, kad dovanotų mums savo dievystę. Per Jį žmonijai atėjo išganymas ir malonė. Kai į visa tai įsigilini, permąstai, tai norisi šlovinti, garbinti Dievą ir padėkos giesmes Jam giedoti už šią didžiulę, neįkainojamą dovaną.

Argi nenuostabu: visa ko Kūrėjas tampa vienu iš mūsų – žmogumi. Šis slėpinys, nors protu sunkiai suvokiamas yra mūsų tikėjimo ir vilties pagrindas. Būtent tuo krikščionybė skiriasi nuo kitų, Dievą išpažįstančių religijų: mes tikime ne vien Dievą, esantį danguje, bet ir Dievą, kuris tampa kūnu ir gyvena tarp mūsų.Dievas įsikūnijo, tapo tokiu žmogumi kaip mes ir taip atvėrė kelią į dangų, visišką bendrystę su savimi.

Taigi per Kalėdas mums Dievas padovanoja brangiausią dovaną – patį save. O kai mes dovanojome vienas kitam kalėdines dovanas, ar bent kiek įdėjome savo širdies? Argi vietoje to, kad dovanoti savo širdies dalelę, savo brangiausią turtą – laiką, mėginome pakeisti juos pinigais, materialiais daiktais? Pagaliau, žmogus dažniausiai vertinamas pagal dovanos piniginę vertę.

Prisimenu kažkada skaitytą istoriją. Sūnus, baigęs magistrantūrą, tikėjosi iš tėvo gauti išsvajotą, pažadėtą automobilį. Deja, tėvas ta proga sūnui įteikė Bibliją. Pasipiktinęs sūnus, sviedė Bibliją į kampą ir išvyko iš namų į tolimą miestą. Dešimt metų nesirodė namuose. Atvažiavo tik į tėvo laidotuves. Savo kambarį atrado tokį, kokį buvo palikęs. Kampe pamatė tėvo dovanotą Bibliją. Nubraukęs metų dulkes, atvertė ją ir didžiai nuostabai pamatė čekį, kuriame puikavosi pinigų suma, skirta automobiliui. Sūnus graudžiai pravirko...

Šiandien kviečiu pamąstyti, ar įmanoma įkainuoti laiką, kurį mums iš didelės meilės dovanoja tėvai. Ar įmanoma jiems atsidėkoti už bemieges naktis, už ašaras, už sukalbėtas maldas, kai mums nesisekė, kai mums grėsė pavojus. To neįmanoma įvertinti jokiais daiktais bei pinigais. Lygiai taip pat mes niekada nesugebėsime atsidėkoti Dievui už Jo kalėdinę dovaną. Įsikūnijimo slėpinys liudija, kad Dievas dovanojo mums ne kokį nors daiktą, bet patį save savo vienatiniame Sūnuje. Būtent tai turėtų būti pavyzdys mūsų dovanojimui, kad mūsų santykiai, ypač svarbiausi, remtųsi neužtarnauta, neatlyginama meile.

Mieli ir brangūs, tenka pripažinti, kad Įsikūnijimo slėpinį esame linkę prisiminti tik Advento ir Kalėdų laiku. „Žodis tapo kūnu“ mums tapo tiesa, prie kurios taip pripratome, jog beveik nebejaučiame šiais žodžiais išreiškiamo įvykio didybės. Pasigrožėję ir pasidžiaugę šio slėpiniu, prabėgus Kalėdoms, dažnas mūsų tarsi pastumia jį į šalį iki kitų Kalėdų. Tad linkiu, kad kiekvieną mūsų nuolat lydėtų mintis: Dievas visada yra su mumis, Jis iš tiesų pasilieka iki laikų pabaigos ir gyvena tarp mūsų. Jis yra mūsų šviesa, kuri „spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“(Jn 1, 5). Amen.