Mieli broliai ir sesės Kristuje, šiais metais jūs nuolat kviečiami skaityti Šventąjį Raštą, o šiandien katechezė skirta gilesniam Švento Rašto pažinimui. Skaitymui ir maldai su juo.

Pirmiausia išsiaiškinkime, kas yra Šventasis Raštas, vadinamas Biblija?
Žvelgiant į jį kaip į veikalą, tai vienas seniausių šio pasaulio kultūros lobynų, kuriam priskaičiuojama apie 2500 metų. Nei viena knyga nebuvo ir nėra taip dažnai verčiama į įvairias kalbas kaip Biblija. Žodis „Biblija“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „Knygos“. Iš tiesų Bibliją sudaro 73 atskiros knygos, kurios parašytos maždaug per 1000 metų. Šiose knygose randame ir meilės giesmių, ir patarlių rinkinį, įstatymų, pamokymų, įsakymų ir laiškų. 46 knygos perimtos iš judaizmo ir jos sudaro Senąjį Testamentą. Kadangi Jėzus Kristus buvo žydas, tai jis meldėsi, buvo auklėjamas Senojo Testamento dvasioje.

Krikščionys tiki, kad atėjus Jėzui Kristui prasidėjo nauji Dievo santykiai su žmogumi.
Pirmieji krikščionys pradėjo užrašinėti tai, kas jiems buvo svarbu, ką jie patyrė bendrystėje su Jėzumi. Taip atsirado Naujasis Testamentas. Apskritai abejotina, ar Naujojo Testamento raštai iš viso būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę Jėzaus Kristaus prisikėlimo. Be Jėzaus prisikėlimo tikrai nebūtų buvę krikščionių tikėjimo. Tie, kurie apčiuopiamai patyrė, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus vaikščiojo su jais žeme, kartu valgė ir gėrė, viską surašė į knygas.

Naujasis Testamentas yra liudijimas tų, kurie tikėjo Jėzaus Kristaus prisikėlimu ir, kurie tą tikėjimą išreiškė šiais raštais. Naujasis Testamentas atsirado ne todėl, kad žmonės norėjo papasakoti gražių istorijų, daugelyje vietų panašių į pasaką, bet todėl, kad bendraudami su pačiu Dievu, jie patyrė, jog gyvenimas yra stipresnis už mirtį. Dievas sutrauko pančius!
Jėzus Kristus savo kalbose dažnai cituoja senovės žydų raštus. Todėl galima sakyti, kad Naujasis Testamentas krikščionių požiūriu yra Senojo Testamento tęsinys.

Žydų tikintiesiems pakanka žinoti tik Senąjį Testamentą, o tuo tarpu krikščionims nepakanka žinoti tik Naująjį Testamentą. Kad krikščionys geriau suprastų slaptąsias savo tikėjimo sąsajas, jie turi susipažinti ir su Senuoju Testamentu. Kaip pastebėjote, šv. Mišių metu beveik kiekvieną sekmadienį (išskyrus Velykų laiką) vienas skaitinys yra imamas iš Senojo Testamento.

Kokiomis akimis mes turime žvelgti į Šventąjį Raštą? Kaip turim mes jį priimti? Į šį klausimą atsako Grigalius Didysis. Jis skelbia : „ Kas yra Šventasis Raštas, jei ne visagalio Dievo laiškas savo kūriniui?“ (Greg. 1,345). Jame žmogus atranda aiškią Dievo valią, atpažįsta išganymo planą. Pereitą sekmadienį kalbėjome apie Dievo Apsireiškimą. Per Šventąjį Raštą Dievas apsireiškia žmogui.

Šv. Augustinas apie Šventąjį Raštą sako, kad tai pirmiausia yra Dievo Žodis: „Jis – Dievo Žodis ir drauge Šventosios Trejybės antrasis asmuo. Prisiartinti prie Rašto, tai prisiartinti prie Sūnaus ir įminti Trejybės paslaptį“, - taip liudija šv. Augustinas.
Taigi Šventasis Raštas tam tikra prasme yra „Dievo Žodžio Įsikūnijimas“ ir Jo tikslas toks pats, kaip ir paties Įsikūnijimo: nušviesti mūsų širdis, kad pagaliau išvystume Tiesą. Viešpats Dievas Šventuoju Raštu mums suteikia pagalbą ir mes lengviau randame kelią pas jį. Peržvelgę savo gyvenimą Šventojo Rašto šviesoje, pajusime, kaip Dievas veikia.

Dažnas klausia: „Ar tai, kas parašyta Biblijoje, apskritai yra tiesa?“
Tokios sąvokos kaip „teisinga“ arba „neteisinga“ skaitant Bibliją mažai tepadeda. Niekas negali atsakyti į klausimą, ar Jėzus anuomet iš tiesų prikėlė mirusį, išgydė raupsuotąjį, išvarė demonus ir t.t.
Biblijoje norima pasakyti, kad žmogus, kuris buvo miręs, sugrįžo į gyvenimą; segantis žmogus vėl pasveiko ir naujai patikėjo gyvenimu. Įvyko daug stebuklų, kurių mes negalim paaiškinti.
Ir šiandien kiekvieno gyvenime vyksta vienokie ar kitokie stebuklai, tik dažnas nežino kam juos priskirti. To meto žmonės savo išgyvenimus ir stebuklingus įvykius siejo su Dievu.
Tikintysis turi priimti Šventąjį Raštą kaip Dievo Žodį, kaip tiesą, aksiomą, kuriai nereikia faktinių įrodymų. Pavyzdžiui, jei meilę imsime įrodinėti ir apskaičiuoti matematiškai, tada tai jau nebebus meilė. Kai jums mylimas žmogus sako: „Aš tave myliu“, tada jūs neklausiate jo – „Kodėl?“ Tik širdimi galite suprasti, kiek yra tikras mylimojo prisipažinimas.

Kaip turim skaityti Šventąjį Raštą?
Šventasis Augustinas moko, kad Šventąjį Raštą turim skaityti nuolankiai, iš anksto kruopščiai pasiruošus pokalbiui su Dievu.
Šv. Rašto negalima skaityti taip, kaip skaitytume bet kurią kitą knygą. Mes turim visa savo esybe pasinerti į Dievo Žodį lygiai taip, kaip pasineriama į nuoširdžią maldą.
Aštuoniasdešimt penktojoje psalmėje skaitome: „Kai tu skaitai, tuomet tau kalba Dievas, o kai tu meldiesi, tuomet Dievui kalbi pats“ (Ps 85,7). Be abejonės Šv. Rašte yra neaiškių, netgi labai sunkiai suprantamų ir paaiškinamų vietų. Šv. Augustinas pataria skaityti Šv. Raštą meilės šviesoje, tą patį kalba apaštalai šv. Paulius ir šv. Jonas. Tik meilė padeda teisingai Jį interpretuoti, nes „Dievas yra meilė“ ( 1 Jn 4,8) ir Šventasis Raštas yra Jo meilės žodžiai mums.
Jei trokštame suprasti ir priimti Šv. Rašto paslaptį, turim šauktis Šventosios Dvasios pagalbos, nes būtent Šventoji Dvasia įkvėpė tuos, kurie užrašė Dievo Žodį.

Šventąjį Raštą galima skaityti įvairiai: pagal tam tikrą sistemą, pagal nurodytą tvarką (pvz.: šv. Mišiose yra nustatyta oficialioji skaitymo tvarka), atsitiktinumo principu.
Pažįstu žmonių, kurie turi nusipirkę du Naujojo Testamento egzempliorius. Vieną jie skaito kasdien, ten daro atžymas, pabraukymus, rašosi pastabas, savo mintis. Kitą egzempliorių laiko pagarbiai padėtą. Jį atsiverčia tik sekmadieniais, pasiskaito ir vėl pagarbiai padeda į vietą. Tai tarsi šventa knyga, kokia ir yra Biblija.

Bibliją nepatartina skaityti siekiant perskaityti kuo daugiau ir kuo greičiau. Kartais pakanka perskaityti vieną sakinį, pastraipą ar skyrių ir pamąstyti: ką Dievas man tuo nori pasakyti? Ką tai reiškia man?
Patartina skaitant Šv. Raštą įjungti asmeninę maldą. Tuomet perskaičius keletą Šv. Rašto eilučių, tyliai pamąstyti, ką Dievas jums tuo nori pasakyti ir tuomet pabandyti per maldą užmegzti dialogą su Dievu. Jei bus suteikta malonė, tai pilni meilės ir atsidavimo pasilikite dar kiek nors laiko su Dievu, po to eikite ir tuo vadovaukitės. Šv. Raštą visada reikia skaityti rūpestingai ir baigti širdies malda.

O pabaigai keletą klausimų pamąstymui:
• Ar pasiryžau bent penkias minutes per dieną skirti Šv. Rašto skaitymui?
• Ar tikiu, kad Šv. Rašte galiu rasti į visus gyvenime iškylančius klausimus atsakymą?
• Ar tikiu, kad skaitydamas Šv. Raštą keisiuos, tobulėsiu ir augsiu savo tikėjime?

Panaudota literatūra:
Šventas Raštas, Naujasis Testamentas, Vilnius, 1992;
Andra Schwar. Žingsniai norint suprasti Bibliją, Katalikų pasaulio leidiniai, 2007;
Jaime Garcia, 15 maldos dienų su šv. Augustinu, Katalikų pasaulis,1998;
Fabio Ciardi, Tavo žodis – ugnis, Katalikų pasaulio leidiniai, 2007;
Katalikų Bažnyčios Katekizmas (santrauka), 2005.