Pagunda. Nuodėmė. Blogi įpročiai. Atsivertimas

Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien yra pirmas Gavėnios sekmadienis. Gavėnia – pats palankiausias metas mąstymui, susikaupimui, savianalizei. Todėl šį sekmadienį pradedame mąstymus apie pagundą, nuodėmę, blogus įpročius ir atsivertimą. Žmogų nuolat kamuoja klausimas: „Jei Dievas yra be galo geras ir gailestingas, visi Jo darbai geri, tai kodėl egzistuoja blogis? Iš kur jis kyla?“

Šv. Augustinas sako: „Aš ieškojau, iš kur ateina blogis, ir neradau sprendimo“. Ir atsakymą atrado tik sugrįžęs prie gyvojo Dievo; nes „nedorybės paslaptis“ (2 Tes 2,7) paaiškėja „tik maldingumo paslapties“ (1 Tim 3,16) šviesoje. Vadinasi, blogio kilmės klausimą mes turim nagrinėti tikėjimo akimis žiūrėdami į Kristų, kuris vienintelis jį nugalėjo.

Evangelijos pagal Morkų ištraukoje girdėjome: „Dvasia Jėzų paakino nukeliauti į dykumą keturiasdešimt dienų ir buvo šėtono gundomas“ (Mk 1,12-13). Žmogus piktosios dvasios nuolat gundomas. Kartais net neįtariame, kad esame gundomi. Pavyzdžiui, kai esame nepelnytai giriami, mums pataikaujama arba priešingai, pradeda apkalbinėti, pajuokti, kad mieliau einame į bažnyčią, nei į pasilinksminimo vakarėlius. Vienu atveju mes galim pakilti į puikybę, siekti garbės, kitu atveju – atitolti nuo Dievo, atsitraukti nuo maldingo gyvenimo.

Kitu atveju, gundymai yra ryškūs, greitai pastebimi, pavyzdžiui: raginimas sakyti netiesą, pasisavinti svetimą turtą, sąmoningai kam nors kenkti. Kiekvienas galite prisiminti įvairiausių gundymų, su kuriais teko ne vieną kartą susidurti.
Kiekviena pagunda nėra pavojinga tol, kol žmogus sugeba jai atsispirti. Jei žmogus sugebės atskirti tiesą, nekreips dėmesio į apkalbas, bei pajuoką ir toliau glausis prie Dievo, jei atsisakys nesąžiningų veiksmų, tai pagunda nebus nusikaltimas, kitaip tariant nebus nuodėmė. Tačiau nuodėmė egzistuoja ir būtų beprasmiška bandyti jos nepastebėti arba ją vadinti kitais vardais.

Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir suteikė jam savo draugystę. Šioje artimoje bendrystėje su Dievu žmogus galėjo gyventi tik laisvai jam paklusdamas. Tai sąlygojo draudimas žmogui valgyti vaisių nuo pažinimo medžio. Tačiau žmogus pakluso velnio gundymui, jis panoro prilygti savo Kūrėjui – Dievui. Taip piktnaudžiaudamas jam suteikta laisve, žmogus nusižengė Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė. Ir visos kitos nuodėmės kyla iš nepaklusnumo Dievui ir nepasitikėjimo Jo gerumu.

Šventas Raštas parodo dramatiškas pirmojo nepaklusnumo Dievui pasekmes. Adomas ir Ieva tuoj pat prarado pirmykščio šventumo malonę. Jie ėmė bijoti Dievo, suiro pradinė harmonija vyravusi tarp vyro ir moters, tarp jų atsirado įtampa. Jų santykius ženklino geismas ir troškimas valdyti. Pagaliau per jų nepaklusnumą mirtis įžengė į žmonijos istoriją. Per pirmųjų tėvų nuodėmę visi žmonės yra įtraukti į gimtąją nuodėmę. Apaštalas Paulius tvirtina: „Per vieną žmogų nuodėmė išėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis įsiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5,12). Prieš nuodėmės ir mirties visuotinumą apaštalas iškelia išganymo Kristuje visuotinumą: “Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5,18).

Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugražina žmogų pas Dievą, tačiau jos pasekmės linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasiniai kovai. Pats Kristus leidosi velnio gundomas, kad parodytų pavyzdį kaip žmogus turi kovoti su pagundomis, vedančiomis nusidėti.

Šios dienos trumpoje Evangelijos ištraukoje aprašomas trejopas Kristaus elgesys.
Pirmiausia „Dvasia jį paakino“ (Mk 1,2). Tai vidinis Šventosios Dvasios įkvėpimas, paskatinimas, vedimas. Mes, prieš priimdami sprendimus, turim įsiklausyti į savo vidinį balsą – sąžinę, per kurią mus veikia Dievo Dvasia.
Antra – „nukeliauti į dykumą“. Jėzus moko surasti saugią vietą pamąstymui, kad galėtume priimti ryžtingus sprendimus, padedančius atsispirti pagundai nusidėti.
Ir pagaliau „Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas“ ( Mt 1,13).

Evangelijoje pagal Matą plačiai aprašoma kaip šėtonas gundė Jėzų, siūlydamas šlovę, garbę, valdžią, tačiau Jėzus ištvermingai atlaikė visus gundymus. Jis moko mus ryžtingai tarti: „Eik šalin, šėtone! Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” (Mt 4, 10). Šėtonas, pasaulis ir kūno aistros kasdien siunčia žmogui įvairių pasiūlymų, pagundų, kurstymų, traukdami į nuodėmę, įtikinėdami pasiūlymą priimti ir nuodėmingai pasielgti.
Žmogaus sielai gali patikti tą pagunda arba ne. Siela, būdama laisva, gali pritarti pagundai, bet gali ir atmesti ją. Taigi į nuodėmę žmogų veda trys pakopos: pagunda, pritarimas ir vykdymas. Tiesa, ne kiekvienoje nuodėmėje yra ryškios viso šios trys pakopos, bet sunkiuose nusikaltimuose, mirtinose nuodėmėse jos yra ryškiai, aiškiai matomos.
Pavyzdžiui, kaip vykdomas apiplėšimas. Pirmiausia vienam kuriam nors kyla mintis apiplėšti banką. Jis pasiūlo savo draugams. Jie priima pasiūlymą ir taip sumanymas įvyksta. Visi dalyviai padaro sunkią nuodėmę. Tačiau, jei kuris nors paprieštaraus, ims atkalbinėti ir kitus nuo šio sumanymo. Jei visi atsisakys piktojo sumanymo arba kuris nors vienas atsisakys, tai nuodėmės nepadarys arba visi, arba tik tas, kuris atsisakė.

Minėtos trys pakopos ne tokios ryškios, kai nuodėmė susijusi su netinkamais, blogais įpročiais. Pavyzdžiui, moterys linkusios į apkalbas, vyrai – į pasigyrimą, vaikai prasimanyti nebūtų dalykų ir t.t. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus gundomas taip vadinamomis kasdieninėmis nuodėmėmis, kurios pasireiškia per blogus įpročius. Jie taip įauga į žmogaus gyvenimą, kad dažnas net neskaito jų už nuodėmę. Eidamas Atgailos sakramentą, jis net nepamini jų, nes jam tai taip kasdieniška ir įprasta. Taip žmogus įstumiamas dar į didesnę nuodėmę, nes neteisingai atliko išpažintį.
Apibendrinsiu dar kartą, ką turim įsidėmėti. Nuodėmė yra asmeniškas veiksmas. Taip pat mes esame atsakingi ir už kitų daromas nuodėmes, jei prie jų prisidedame: tiesiogiai ir noriai jose dalyvaudami; įsakydami ar patardami nusidėti; girdami nuodėmes ar jas pateisindami; neiškeldami jas aikštėn ar nesutrukdydami nusidėti, kada tai padaryti yra mūsų pareiga; gindami piktadarius. (KGK ,1868).

Šios dienos Evangelija baigiasi Jėzaus žodžiais: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk 1,15).
Tik Kristaus Evangelija, Dievo žodis gali padėti atpažinti pagundas vedančias į nuodėmę, tik Kristaus mokslas gali padėti rasti savyje jėgų atsispirti pagundoms, atsisakyti blogų įpročių, iš pagrindų perkeisti savo gyvenimą. Per nuoširdžią atgailą ir pasiryžimą keistis, atsiduoti Šventosios Dvasios veikimui, nes tik ji gali nuskaidrinti mintis ir pripildyti širdis Dievo meilės. Tuomet trokšime to, kas patinka Dievui ir tvirčiau žengsime šventumo keliu. Amen.

Panaudota literatūra:
Katalikų Bažnyčios Katekizmas ;
Šv. Pranciškus Salezas „Išganymo kelias“, Kaunas 2002;
Motinėlė Nadina. Pasinerk septynis kartus, 2005;
Simone Pacot. Gelmių evangelizacija, 2008