Dievas sutvėręs žmogų pagal savo paveikslą, palaimino juodu ir tarė: „Veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir ją paverkite, ir viešpataukite“ (Pr 1, 28), laisvai naudokitės visomis žemės gerybėmis, kurias jums sukūriau danguje, žemėje ir po žeme.  Dievas sukūrė žmogų laisvą, nepriklausomą nuo bet kokios ydos. Pirmiems tėvams buvo lemta gyventi linksmybių Rojuje, Dievo prieglobstyje, o, kad žmogus jaustųsi visiškai laisvas turėdamas teisę pasirinkti, jam Dievas pasakė: „Valgyk iš visų Rojaus medžių; o iš vieno medžio žinojimo gero ir pikto nevalgyk; nes tą dieną kai iš jo valgysi, neišvengiamai mirsi“ (Pr 2, 16-17)

Taip žmogus gavo laisvę rinktis: gyventi laisvėje su Dievu ar atmesti Dievo prašymą, įžengti į nuodėmių pasaulį ir neišvengiamai patirti mirtį.
Žmogus pasirinko antrąjį kelią. Jam pasirodė per sunki užduotis – nevalgyti vaisiaus nuo vieno vienintelio medžio. Jis nepatikėjo Dievu, o pakluso šėtono gundymui ir panoro prilygti Dievui. Taip žemėje gimė amžina kova tarp gėrio ir blogio, tarp troškimo būti laisvam ir pagundos atsiduoti į nelaisvę žemiškųjų geismų.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, taip jau Dievo lemta, kad pirmąjį metų ketvirtadalį išsirikiavo trys lemtingos, labai reikšmingos mūsų tautai datos. Tai datos, susijusios su svarbiausiu žmogaus troškimu – būti laisvam ir nepriklausomam. Tačiau ne kiekvienas nori pripažinti, kad laisvė – tai priklausymas nuo Dievo. Laisva valia apdovanotas žmogus (kartu ir tauta) yra laisvas tik tada, kai savo dvasia ir gyvenimu stengiasi panašėti į Dievą, kuris yra tobula Laisvė.
Kiekviena žmogiškai suprasta laisvė, nesiderinanti su Dievo mokymu, anksčiau ar vėliau tampa vienokia ar kitokia nelaisve, kitaip tariant blogiu.

Prisiminkime socializmo kūrėjus bei įkvepėjus – Leniną ir Staliną. Abu jie buvo bedieviai, griežtai atmetę bet kokią religiją. Jie ir jų pasekėjai siekė sukurti visuomenę be jokios religijos. Daugelis čia sėdinčių žilagalvių prisimena kaip į lietuvio sąmonę buvo brukama komunistinė ideologija. Ir dalis žmonių suklydo, jie tapo laisvamaniais, niekuo netikinčiais, tik garbinančiais pinigus, daiktus. Ir prie ko tai privedė mus?
Sovietų okupacijos komunistinė ideologija padarė nenusakomą žalą mūsų tautai tiek fizine, tiek moraline, tiek dvasine prasme. Tremtys, kalėjimai, fizinis tautos naikinimas paskatino įsišaknijimą tokių ydų kaip kerštą, išdavystę, šmeižtą, tarpusavio žudymą.

Mūsų tautoje iki okupacijos buvo gražios krikščioniškos tradicijos, todėl komunistai ir jų pakalikai metė visas jėgas, kad iš pamatų pakirstų tikėjimo šaknis. Buvo uždaromos bažnyčios, naikinami koplytstulpiai, kryžiai, religinės relikvijos. Mokyklose kiekvienas mokytojas privalėjo vykdyti ateistinį auklėjimą. Slapta buvo daromi sąrašai žmonių lankančių bažnyčią, užrašinėjami kunigų pamokslai. Netgi Vėlinių dieną dažnas bijojo eiti į kapines, uždegti žvakutę ant mylimo žmogaus kapo. Tiesa, vėlesniais socializmo laikais daug ką darėme laisviau, tačiau sąmonė jau buvo pažeista.
Pusšimtį metų mūsų tauta jautė ateistinio materializmo dvigubą dvasinį alinimą ir neigimą: ateizmu buvo neigiamas Dievas, o materializmu – dvasia.

Priverstinis ateistinis auklėjimas ir primesta komunistinė propaganda daugelyje mūsų tautos žmonių širdyse paliko dvasinę tuštumą. Todėl ir dabar, vos ne dvidešimt metų praėjus nuo nepriklausomybės, daugumai religija tebėra „atgyvena“. Jie laisvę supranta kaip laisvę materialinio gerbūvio kūrimą. Tačiau toks laisvės supratimas greitai paverčia žmogų pinigų ir daiktų vergu. Anksčiau ar vėliau jį apima nepasitenkinimo būsena, jis nusivilia gyvenimu ir nebemato prasmės. Siekdamas vien materialinės naudos, žmogus nuvertina save kaip asmenybę ir negerbia kitų, visus vertina tik medžiaginiu požiūriu, siekdamas vien sau naudos.

O jei tokių žmonių dauguma valdžioje? Ar gali tauta tikėtis tikrosios laisvės? Tautai reikia dvasios milžinų, kurie brangintų tautos interesus labiau už savo asmenišką medžiaginę gerovę.
Kai kam gali pasirodyti, kad be reikalo šiandien priminiau ateizmą, socializmą, komunizmą ir liūdnas pasekmes, žalą mūsų tautai. Tačiau penkiasdešimt metų buvusios ideologijos metodai daug kuo iki šiol jaučiami ir atpažįstami. Dvasinės ir materialistinės tendencijos mūsų tautoje šiais laikais grumiasi tyliai, be šūvių, tačiau kietai ir neišvengiamai. Tai jaučiame rinkimų kompanijos metu, kai žmonių palankumas užkariaujamas šmeižiant ir drabstant purvais oponentus.
Šiandien mes galim laisvai išpažinti savo tikėjimą ir laisvai eiti į bažnyčią, tačiau vos tik Bažnyčia pasisako prieš žmogaus orumą žeminančius valdžios priimtus įstatymus, tuoj visi smaigaliai nukreipiami prieš ją. Senoji ideologija paremta melu ir veidmainyste dar vis jaučiama santykiuose tarp žmonių, valdymo struktūrose, leidžiant potvarkius.

O ką kalba šiandien mums Kristus?
Evangelijoje girdėjome paradoksalų Jėzaus ir dviejų jo mokinių motinų pokalbį.
Motina prašo protekcijos savo dviem sūnums, kiti dešimt supyksta. Tai materialistinio auklėjimo pasekmė. Jėzaus mokiniai dvasiškai dar nebuvo subrendę suvokti tikrąją Kristaus kančios prasmę. Tas pastebima ir šiandien. Mūsų tauta dar vis yra nudvasinta. Jei mes neišpažinsime Kristaus Nukryžiuotojo, jei širdimi nejausime Jo kančios ir mirties už kiekvieną iš mūsų, Jo begalinio gailestingumo ir meilės, mes negalėsime tikėtis tikrosios laisvės.

Evangelijoje, tarsi testamentas, nuskambėjo dar vieni Jėzaus žodžiai: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 26-27).
Šio mokymo esmę - vadovauja tas, kuris tarnauja - turėtų atsiminti ypač tie, kurie siekia valdžios ar yra valdžioje.
Pats Kristus paliko mums tarnystės pavyzdį. Per Paskutiniąją vakarienę nusižeminęs, priėmęs nuolankaus tarno padėtį, nuplovė savo mokiniams kojas. Jėzaus skelbimas: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkas už daugelį“ (Mt 20,28), tai žengimas į pačią esmę – į nukryžiavimą, per kurį atveriami keliai į laisvę kiekvienam išpažįstančiajam Jėzų, siekiančiam gyventi vadovaujantis Jo mokymu.

Mieli broliai ir seserys Kristuje, nuoširdžia malda kreipkimės į Dievą ir prašykime nuolatinio atsivertimo malonės sau, savo artimiems ir esantiems valdžioje.

Prašykime Šventosios Dvasios, kad ji atvertų mūsų tautos žmonių akis ir širdis Jėzui, kuris suvienytų visus į vieną darnią šeimą. Tai svarbiausias garantas išlikti laisvais ir nepriklausomais. Amen.