2007-05-20

Šiandien didžioji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbės diena! Šiandien Kristus, - kančios ir skausmų vyras, sumuštas, iškankintas, pasmerktas mirčiai, išjuoktas kaip netikras pranašas, atmestas kaip apsišaukėlis karalius, kaip bejėgis kunigas, buvo apgintas ir išteisintas mokinių akivaizdoje!

Po žiaurios Mokytojo mirties apaštalai pasijuto vieniši, apleisti ir apgauti. Jų širdys buvo sužeistos, matant Jėzui primestą neteisybę ir išdavystę. Juos kankino nežinia, jie gyveno baimėje, kad ir jų neištiktų Mokytojo likimas.
Ir štai prisikėlęs Kristus pasirodė jų tarpe. Jie išgyvena jaudinančias akimirkas, tačiau vis dar abejoja, nežino ko imtis. Tada Jėzus stiprina jų dvasią, sakydamas: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, Jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais (...) ligi pat žemės pakraščių.“(Apd 1,8). Šie žodžiai, be abejo, padrąsino apaštalus, suteikė jiems vilties. Pagaliau, po keturiasdešimties dienų, per kurias Jėzus įvairiais būdais pasirodydavo mokiniams, mokė ir aiškino apie Dievo karalystę, Jis paskutinį kartą pasirodęs, nusivedė juos ant Alyvų kalno, nuo kurio matoma Jo kančios bei mirties vieta, ir, kaip skaitėme Evangelijoje, „Iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“(Lk 24,50-51).

Mielieji, Kristus įžengė į Dangų ir tai nėra graudus atsisveikinimas su Juo, tai ne baimė likti vieniems be globos, tai ne sielvartas: „Viešpatie, kaipgi mes gyvensime be Tavęs?“.
Jei mes šiandien taip mąstytume, tai kaip galilėjiečiai sulauktume angelų įspėjimo: „Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį žengiant į dangų“(Apd 1,11).
Jėzus pasakė savo mokiniams: „Aš žengiu pas savo Tėvą, ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn 20,17). Todėl Jėzaus sugrįžimas pas Tėvą suteikia ir mums vilties, kad ir mes, gyvendami vienybėje su Juo pateksime į dangiškojo Tėvo namus.

Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9,24)) – skaitėme antrajame skaitinyje. Tai įvyko Jo mokinių akivaizdoje, kad jie liudytų apie tai visam pasauliui.

Ir kaip liudija apaštalas Lukas, mokiniai „didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę, jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“ (Lk 24,23) .

Taigi, laukdami Šventosios Dvasios, kurią Jėzus pažadėjo atsiųsti, apaštalai dienas leido melsdamiesi ir šlovindami Dievą.
Tai yra pavyzdys mums ir kvietimas, kad laukdami Sekminių šventės, paskirtume šią savaitę maldai, prašant Šventosios Dvasios sustiprinti mūsų tikėjimą, viltį amžinajam gyvenimui ir meilę Jėzui Kristui, kuris mums atvėrė dangaus vartus.
Kristaus Žengimas į dangų parodo mums, kas įvyksta per Prisikėlimą: Kristus iš žemiškojo horizonto pakyla į dangiškąją dangaus buveinę. Jis pereina iš pasaulio į amžinybę, kitaip tariant, iš baigtinio į begalinį pasaulį. Kristus buvo priėmęs žmogiškąjį pavidalą, mūsų prigimtį, kad mirtimi ant kryžiaus atpirktų mus ir štai, prisikėlęs, grįžta į dieviškumą, kurį slėpė įsikūnijimas. Jis sugrįžta pas dangiškąjį Tėvą į dangaus buveinę, su savimi vesdamas ir išganytąją žmoniją! Kaip rašė šv. Paulius efezijiečiams: „Kildamas aukštyn, nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų“. (Ef 4,8)
Toliau šv. Paulius rašo: „Ką reiškia, jis pakilo, jei ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų“ (Ef 4,9-10) .

Vadinasi, Dievas gyvena ne danguje, bet jį pranoksta. Apie tai rašė ir Saliamonas: „Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti“. ( 3 Kar 8,27 )

Jis visur esantis, tarpe mūsų mylintis ir laukiantis, kada atversime savo širdies duris ir priimsime Jo teikiamas malones.
Mielieji, apaštalų liudijimai kviečia mus turėti viltį, kaip rašė apaštalas Petras: „Šlovė Dievui (...), kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje“ ( 1Pet1,3-4). O apaštalas Paulius kviečia mirties akivaizdoje nenusiminti: „ Kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“. ( 1Tes 4,14 ).

Kristus savo maldoje dangiškojo Tėvo prašė: „Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse (Jn 17,21). „Aš noriu, kad Tavo pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš, kad jie pamatytų mano šlovę, kurią esi man suteikęs“. (Jn 17,23-24).

O apie tą šlovę apaštalas Paulius rašė: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai priruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ ( 1Kor 2,9).

Mielieji broliai ir sesės Kristuje, šiandien mes kviečiami pasitikrinti save, ant kiek gilus mūsų tikėjimas, ar tikime tuo, ką skelbia Šv. Raštas, ar tikime Kristaus žodžiais: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, - nors ir mirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, negaus mirties per amžius“ ( Jn 11,25-26).
Iš mūsų reikalaujama tiek nedaug – tikėjimo, kurį stiprina malda, krikščioniškas gyvenimas ir Komunija.
Amen.