2007-05-27

Pereitą sekmadienį šventėm mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovės ir garbės šventę. Jis įžengė į Dangų, kur yra vainikuotas ir Jam suteikta „visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28,18).

Evangelija mums primena ,kad Jėzus prieš pakildamas į Dangų mokiniams pažadėjo: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“ (Jn 14,16), ir kuris „išmokys jūs visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“(Jn 14,26). Ištraukoje iš Apaštalų darbų aprašoma, kaip viskas įvyko. Kaip žinia, mokiniai, Kristui nužengus į dangų, „nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“(Lk 24,53), todėl, atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2,1).

Sekminių diena žydams ir krikščionims yra labai svarbi. Kai izraelitai išėjo iš Egipto nelaisvės ir tyrais keliavo į pažadėtąją žemę, 50-ąją dieną po išėjimo, prie Siono kalno per pranašą Mozę, Dievas davė jiems 10 įsakymų. Ir štai 50-ąją dieną po Kristaus prisikėlimo, tai yra 10-ąją dieną po žengimo į dangų, išsipildo Kristaus pažadas.

Mokiniams besimeldžiant „staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi būtų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno jų“ (Apd 2,2-3). Tokiais matomais ženklais Šventoji Dvasia atėjo kaip stiprus vėjas, kaip audra, tačiau ji neišvartė daiktų, nepargriovė apaštalų, nesukėlė jiems nerimo. „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 2,4), - girdėjome pirmajame skaitinyje.

Kristus prieš žengiant į dangų mokiniams kalbėjo: „Aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasiliksite mieste, kol būsite apdovanoti jėga iš aukštybių“ (Lk 24,49). Ir pirmieji apaštalai kantriai, nuoširdžiai šlovindami ir garbindami Viešpatį, laukė šio pažado išsipildymo.

Šventoji Dvasia pirmiausia apdovanojo juos talentu kalbėti įvairiomis kalbomis, kad visi „ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai“ girdėtų „juos skelbiant įstabius Dievo darbus“ jų kalbomis.

Šventosios Dvasios įkvėpti, įgavę drąsos, apaštalai liudijo Kristų, vykdė Jo valią ir beveik visi ramiai priėmė kankinio mirtį. Jie leidosi vadovaujami ir vedami Šventosios Dvasios.

Mes visi krikštu gavome Šventosios Dvasios malonę ir tapome Dievo vaikais. Tačiau, ar visi leidžiamės Jos vedami?
Paklusti Dvasiai dažniausiai trukdo kasdieniniai rūpesčiai, prisirišimas prie daiktų, puikybė , išdidumas, egoizmas ir dar daugelis dalykų, kurie neleidžia nurimti, susikaupti, įsiklausyti į savo širdies balsą.
Dažnai žmogus mąsto, kad viską gali padaryti pats, tereikia turėti aiškią tobulėjimo programą ir kantriai, nuosekliai, ją vykdyti. Kantrybė, tiesa visur ir visada labai reikalinga.

Deja, šito negana, šventumo neįmanoma pasiekti vien savo jėgomis. Jėzus aiškiai pasakė: „Be manęs jūs nieko negalite“ (Jn 15,5).

Tik Dievo meilė, Jo galia gali padėti įveikti mūsų trūkumus ir ribotas galimybes. Ir tai Jis daro per Šventąją Dvasią, kuri išlieta ant mūsų per Krikštą.

Kol Jėzus gyveno žemėje „Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas“ (Jn 7,39), - rašo apaštalas Jonas. Ant kryžiaus Jėzus atidavė savo dvasią Tėvui: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią,“ – galingu balsu Jis sušuko nuo kryžiaus (Lk 23,46) ir mums, kai paragavęs perrūgusio vyno tarė: „Atlikta!“
Ir nuleidęs galvą atidavė dvasią“ (Jn 19,30).

Šventosios Dvasios dėka kiekvienas mūsų turim galimybę viską pradėti iš naujo, atsisakyti senojo nuodėmingojo gyvenimo, priklausomybių, kurios neleidžia persikeisti ir atsiduoti Dievo valiai.

Per Šventąją Dvasią mes tampame viena, jis mus sujungia į darnų Kūną – Bažnyčią, per Ją mes jaučiame bendrystę vienas su kitu ir su Dievu.

Dievas per Šventąją Dvasią kiekvienam suteikia malonę suprasti Jo valią, pasirinkti Jo valią ir ją vykdyti.

Kaip gi atpažinti Dievo valią? Dažnai žmogus jaučiasi pasimetęs, griebiasi vienokio ar kitokio darbo, nepaprastai daug deda pastangų, kad padarytų pažangą vienoje, ar kitoje srityje, kai tuo tarpu Dievas prašo visai ko kito.

Mielieji, turim dažniau įsigilinti į save, įsiklausyti į savo širdies balsą – sąžinę, būtent per ją Šventoji Dvasia siunčia malonės įkvėpimus, dėka kurių atpažįstame Dievo veikimą.

Mes negalim išgirsti ir priimti Šventosios Dvasios paskatų, jei būsim prisirišę prie savo gėrybių, savo pažiūrų, nuostatų. Kad leistumės vedami Šventosios Dvasios, pirmiausia stenkimės išsaugoti viskam vidinę laisvę, prie nieko neprisirišti nei materialiai, nei emociškai, nei dvasiškai. Tai nereiškia, kad turim į viską numot ranka, tapti abejingais viskam, kas vyksta šalia mūsų. Tiesiog ugdykime gebėjimą valdytis, kad išvengtume dramos, jei kas nepasisiekė, negalim įgyvendinti numatytų planų. Kiekvienas išgyvenimas veda į nusiminimą, neviltį, o tai neišvengiamai sukelia sumaištį širdyje, blaškymąsi ir vargu, ar tuomet įmanoma išgirsti Šventosios Dvasios balsą.

Išlaikyti dvasinę ramybę padeda atkakli ir ištverminga malda šlovinant Dievą, dėkojant Jam už suteiktas malones. Nuoširdi atgaila, siekis atnaujinti gerus savo pasiryžimus, visame kame sekti Dievo valia ir šių pasiryžimų stiprinimas.

Mieli broliai ir sesės Kristuje, Viešpats atsiuntė mums Šventąją Dvasią, per kurią Jis pats apsigyveno kiekviename mūsų, todėl esame perkeičiami pagal paties Jėzaus atvaizdą ir įgalinami stebuklams. Todėl šią didžią šventę kiekvienas savęs paklauskime: „Ar visa širdimi suprantu, kad esu Šventosios Dvasios šventovė? Ar žinau, kad mano širdyje įsikūrė Visagalis Dievas? Ar patiriu, kad Jo meilė ir galia darbuojasi manyje? Ir nuoširdžiai prašykime: „Ateik, Šventoji Dvasia, ir pripildyk mane bei visą Bažnyčią – Jėzaus meilės ir džiaugsmo. Amen.

                               Parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius